Toks gruodis...

Kai ateina gruodžio dienos,
su jomis ir spengianti tyla.
Lauke šalta, nesinori ilgai čia būti,
lyg jaustum, kad apšerkšnijusi net siela...
Ir visas pasaulis atrodo juodas
ir niekas sielai džiaugsmo neduoda,
tik kai naktyje pažvelgi į nušvitusią padangę,
rodos, po vieną žemėn angelai nužengia.
Delnuose jie sapnus neša
kiekvienam kitokį, bet panašų.
Aš norėčiau, kad sapno man neneštų,
o nuimtų metų naštą,
juk visi vis brendam ir brendam,
ieškodami geresnio kelio,
ieškodami rūmų sielai sušildyt,
kol netikėtai užkliūnam
už mažo grumstelio ir...
griūnam.