14. Iki žvaigždėtos beproootyyybėsss...

– Papoteriauk,  dzieduli.  Nagi papoteriauk, – pats sau šypteliu suvokdamas, kad  gyvenimas rūsyje įsijuda. Kažkaip savaime. Ir Poe su Pro, ir varduvininkė Eivydė užimtos taip, kad aš kaip toks, (netgi kaip rūsio šeimininkas) visai joms nerūpiu. Daugiau užimtos  atradimais, kuriuos pačios kiekviena susiranda. Turbūt, kaip ir aš,  kažkaip kitaip pasidairius po Savęsp. Ko gero, rūsys panašiems  eksperimentams labai tinkama vieta. Net pagalvojau, kad  jis ne šiaip sau įmontuotas paminklu į... 
  –  Paminklu į?...
  Užspringsta vis dėlto ir toks kalbėjimas – tyla į save, tačiau dėl to  tiesa nedingsta: nemenką laiką ant aukšto pjedestalo, it Dievas palaiminimui pakėlęs ranką,  stovėjo Valodia. Čia. Būtent čia.  Nors  vieta atrodžiusi gerokai kitaip ir įvardinta  kitaip – Lenino aikštė. Argi  galima buvo pamanyti, kad nors Valodia ant pjedestalo ir, beje, kaip ką  tik pasakiau, aukšto, tačiau rūsys –  aukščiau. Neatrodė, kad malda galėtų pertvarkyti tokį vaizdą, bet įsiklausęs girdžiu.

Pažįstu ne tik kryžiais šitą žemę
su išartais piliakalniais ir pilkapiais,
tai čia, tai ten ir dar
vien tiktai Dievas žino – kur.
Kažkaip per godžiai savo praeitį iššvaistom.
O kaip surinkti visą tai,
kaip  įsiskobti dalioje
istorijos ir laiko,
kai šitiek kraujo nutekėję?
O Dieve –  ne! tai ne malda –
būtų jautru, kad bent jos prieigoms
toks dvasinis šnabždėjimas pritiktų. 
 
  Taip, taip, žinojau, kad malda atsižegnoja priimti  tokį posmą,  bet dar vis ardžiau kažkada man mielą eilėraštį, perdėliodamas jį kitaip ir  pamanydamas – o  gal, o  gal... Tačiau tai irgi buvo kažkoks atgaivos,  apsisprendimo, galbūt netgi pasiaukojimo dalykas – ardyti patį save TOKĮ  vardan KITOKIO. Kita vertus, jeigu viltis ir neprasimuštų į  realybę, vėlgi ar verta manyti, kad taip sugaištamas laikas.   
  Akimirkomis šmėstelėjusios mintys tuoj dingsta. Tačiau nuo jų specialiai nesišalinu, neveju jų kuo toliau nuo savęs ir jaučiuosi įsitikinęs, kad jos netoli, šalia, kad jos reikalingos vien todėl, kad tikiu jas esant reikalingomis ir netgi būna, kai iš ten užrašau į savo autoportretą. Kad ir taip:

Išgėriau šulinį. Lig dugno.
Dabar geriu rasą.
Po lašą lašelį.
Panašiai kaip senatvę –
po trupinį duonos į burną,
po žingsnį žingsnelį
be kelio kelelio
per gyvenimus savo ir – ne,
su diena dienele
po dienos po dienelės
iki...
.................................
Neskubinki, Dieve,
kol dangų iš  žodžio
kaip medų kopiu.

Ir iš tikrųjų  neskubinki, Dieve, nes vis  dažniau prisieina pamanyti, ar ne dėl to  – ne dėl neskubos – atsiveria ir rūsyje tokios erdvės. Akivaizdžiau rodant – nuo turgaus, nuo kartuvių Vilniaus Lukiškių aikštėje iki bunkerio...

Kaip  įsiskobti dalioje
istorijos ir laiko,
kai šitiek kraujo nutekėję? –
  lyg ir suklusti, lyg šitaip save pašaukiantį girdėtum ir prašantį pasirūpinti turėti savo poterį, kuris tiktų Savęsp valstybės bažnyčioms. Ir va, šį kartą atsiminiau Kandžių.
  – Atsiminiau?
  Koks biesas taip girnas žmoguje suka? Dažną gyvastį ir daug kitokių dalykų, kažkodėl rodau kaip į atsimintus, nors jie čia  pat –  tiesk ranką,  sveikinkis ar kitaip bendrauk. Nemanau, kad taip elgtis teisinga.  Yra gi jis, yra Kandžius. Jo netgi dabar daugiau, negu tuomet, kai jis ant mano kelių ar rankų. Šuns metai gi. Per visą dangų. Per daug valstybių ir tautų. Ir atsitiko taip,  kad kai vasario 16 d. Lietuva kėlė vėliavas valstybės atkūrimo šimtmečiui pažymėti, jis, Kandžius, pirmą kartą išėjo į Šuns metų viešpatystės tarnybą.
– Ėgėgė! – šaukiau per visą Savęspi, –  ar matot, ar žinot, ar  girdit? – Ir varnas Golius tūpė ant iškeltos vėliavos stiebo ir skelbė, kad prasidedantys šuns (Kandžiaus) metai užtruks iki 1919 metų kovo 4 d. Esą, skubėkite, nes tai nedaug, o kito sykio jo reikės laukti dvylika metų.
    Nesinorėjo  prisipažinti kvailiu ir patikėti, kad tiek sulauksiu. Nesu iš varno Goliaus giminės, o jeigu netyčia ir sulaukčiau – argi rimtas  dalykas kone šimtamečiui po balius bastyti? Tačiau apie tai mąstyti  nebuvo įdomu ir svarbu. Kur kas smagiau ir džiugiau, kad labai realu, jog savo aštuoniasdešimtmetį sutiksiu Šuns metuose, o ir baliui juose pakaks laiko, kad tokį nebūtų sarmata prisiminti. Na, ką pasakysite, a?
  Apsidairau po rūsį, o čia tiek erdvės,  tokie toliai, tokie horizontai, kad,  ačiū, Die, jog nesu užkeltas vyčiu ant žirgo. Jį su žirgu pats laikau rūsyje  ant delno ir sielai tai ne jokia kliūtis, kad ir matytume kartu, ir  pagiedotume, pašnabždėtume kaip į kunigo ausį per išpažintį: 

Tiek daug surinkusi
ir nieko nepraradus
ŽMOGAUS būty kaip amžinybė
dvasingai virpa jo Savęsp – šalis didi –
nuo lopšio ir nuo medžio kryžiai kalti
iki žvaigždėtos beproootyyybėsss...
[Iš kelionių po Savęsp (Ašašai)]