valkirijos krūtis peninti žuvusius karius

ar
mums
priklauso
valia yra ir jo
spygliuotos vielos
žymės kūrėjo kūne
įbrėžti kančių kanjonai
žingsniai virš žemės plutos

valkirijos išrenka šarvus ir ietis
jų ausys uždengtos akys suvertos
į krūtis gundo žudančiu pasirinkimu
sukeisti puolusių apdarus įpainiot vėles
kartojant žaidimams užrašytas kartų eibes
akinti netyčiniais prisilietimais savo įrodymų
ar valhalai tinkančios vėlės tikrai bus pažadintos

teisingai sakai kad ne lašas krioklio liežuviais lyžteli

kariaunos lokio dantų klavišais užkopia į pratisą šauksmą
bus lemta šiapus žuvusių lauko prikeliamų karių perrašyti
save dievaip  kaip atpirkimą tam skardesiui ko neišpildei

padžiauk savo veidus stebėtojau paliki tik bejausmį

kad liktų neįskaitomas užrašyti mirusių datoms
nepasirinkusių nė vienos iš kariavusių gėdų
naujom mirtim sutikti prie valhalos durų
maldomis per kaukolių olą perskridus
šokiu lokio kailyje išaugint žingsnius
iš kritusių kovoje karių išpažinties
valkirijos renka nuožmiausius

mūsų tikėjimo nepaisantis
nebylus sėdinčių ratas
varto asmens dosje
ir meta per ugnį
kas priklauso
nuo mūsų
ir kas
ne




Valkirijos – deivės (skandinavų mitolog.) Iš mūšyje kritusių karių jos išrinka geriausius ir nugabena į Valhalą –  Dievo buveinę. Kompozitorius R. Wagneris sukūrė operą „Valkirijos“.