13. Tokio manęs dar niekas neišardė

    Kaip atrodys nuotraukos, fotografuotos per rūsio sienas, matyt, dar reikės palaukti, tačiau buvo svarbu, kad nelauktai atgijo ypatingesnis darbas. Atrodė, kad dėl savęs (Savęspi) pažinimo neįmanoma bus atsiginti savęs nuo savęs. Graži paguoda, kad suintensyvėjo pajautų veiklą, matymai savimi visu. Esi, atrodo, tik šiaip, kad pabūtum tik su vienu savimi, bet – ne, taip nesigauna.  Tuoj supranti, pajauti, kad esi ne vienas. Pabūti vienam neįmanoma. Tai nedėkinga saviapgaulė. Tačiau būk toks mielas ir pasakyk, kiek ko čia yra, taigi Žmogaus apibrėžtyje. 
  Daug kartų bandžiau tai padaryti, tačiau rezultatai vis tie patys; tik pasilikę labai vienas į kitą panašūs tokių mėginimų užrašai. Rašė  juos Pro,  rašė  Poe:

Pro:
  Pasijausti, kad esi vienas – ne, taip neišeina. Turbūt  dėl nežinia kodėl taip sudervėjusio įsitikinimo, kad taip negali būti. Visąlaik savyje teritorija su  jos erdvėje įsikūrusiais gamtos ir žmogaus peizažais. Šauk  miestą –  atsišaukia. Šauk sodžių ar ir visą Kabelių parapiją, – atsišaukia. O valstybę? Dziedulis ją įvardijęs Savęspi vardu. Taigi ir  ji atsišaukia. Dabar mėgina prakalbinti  poterį,  kuris  dar be AMEN (tai tiesa, teesie, tebūnie)...

Poe:
  Suvok save...
  Žinau, ne kartą tai girdėta,     
  net iš Savęsp, iš ten,
  kur mano Aš išbūtas į materiją ir dvasią.
 
  Perkūnai, griausk!
  Tokio manęs dar niekas neišardė,
  tokio savęs ir pats pakeisti neįstengiu;
  kaip Dievo žodyje
  margais, gyvais peizažais užimtas esu –
  dažniau, toliau tik jais,
  o ne sparnais lekiu 
  ar kojomis išvaikštau,
  krūtinę peršautą  ne kartą išsigydžiau angelais
  dangaus skiautelėje ant delno
  valstybę nokinu,
  kur pats sau karas ir taika...

  Jūs tylite?
  Ir aš tyliu, kai šitokia giesmė
  ateina mano dalią išgiedoti...
  Ištirpsta sieloje Pro ir Poe
  ir nežinau, kaip jas iš ten 
  į atvaizdą išskobti.

Čia vienas iš tų, į kuriuos rodau, kaip labai panašius. Todėl ir  tariu: tebūna jis kaip abrozdėlis vienas už juos visus. Gerai  tai  ar  – ne? Man irgi labai nesinori, kad prie veidrodžio atėjus, pamatyčiau jau būtą save. Ir iš tiesų, būto savęs nematau; matau tik labai panašų. Priežastis, matyt, toji, kad laike nukeliauta nuo savęs ankstesnio dar netoli – tik  prieš  valandą, tik vakar, užvakar ar savaitę, kai akys dar negeba  apčiuopti išvaizdoje požymių, kad ir į veidrodį kaip į upę antrą  kartą neateisi...
  – O jeigu palyginus su vaizdeliu, tarkim, prieš dešimt metų? – taria Poe (poezija)
  – 0 jeigu prieš 80? – net  nešyptelėjusi taria Pro (proza), bet suprantu, kad taip rodo į  mano lopšį.
  – Lašas po lašo ir akmenį pratašo, – už mane atsiliepia patarlė, tačiau ir  jai  man  nesinori  pritarti. Suprantu, kad į žmogaus dalią per visą jo būtą laiką kažkas ateina, ateina,  ateina, o kad kas nors išeitų, turbūt – ne. Net ir lopšys –ne. Tačiau bendra  sankaupa įvairiausio plauko ateivių keičia  žmogau atvaizdą, keičia jo kaip valstybės charakteristikas.  –   
  – Karaliau, kur tu? – pats šaukiu.
  – Aš čia, –  pats atsiliepiu. – ir  nors bandau tokį save  paneigti, bet... Kaip genas šioje „ateivių“ į  Aš sankaupoje sugeba išlikti savimi, taip man –  pagal paveldėjimo teisę –  prisieina būti Savęsp valdovu.

Štai ji Savęspi!
Žodynas neužmiršęs jos.
Nors iš toli atėjus – iš toliau nei raidė.
Ji man kaip didelė šalis.
Ji  man nelyg valstybė – paukštė
Į kurią gyvent įkėlė
Dievas ir lopšys..


Meldžiu, Savęspi,
Nepradinki toliuos praeities!
Lukštenkis iš savęs, jei molio neužtenka –
Iš supratimo ir pasaulio dieviškos būties,
Kuri įkritusi į žmogų.

  Dabar tai vadinu poteriu, bet, kaip aukščiau  pastebėjusi Pro, be AMEN. Sunkiai, bet vis dėlto bandau neįsileisti į  maldą dar  dviejų posmų. Kol visą kūrinį skaitydavau kaip eilėraštį, neatrodė, kad jie trukdo – regėjosi, kad pati siela iškalba juos. Ir žinau, kad tieji palikti  posmai mano sielai tikrai ne kryžius
O maldai? Sakyk, Malda, kas esi.
Nesispyriočiau suvokęs, kad tik ją vieną turiu, o visa kita iš  jos...
  Iš kelionių po Savęsp (Ašašai)