glaudžiant minios šilumą

stovi perone įstabiai susireikšminus
ant pirštų rašalo dėmės
ir įspraustas tarp lūpų paskutinis
jūsų atstumas
ilguose baltuose suprakaitavėliuose
lapelis su neišsakytais žodžiais
su potekstėm kurios nereikšmingos
kaip lovoje jūsų išsitrynusios linijos
nėra ryto
laukimas kaip grožis kūno irimo
juodas paukštis tik pabrėžia
nekantrumą
meilumas kaip pjaustant svogūną
ritasi ašaros kūno jūra
netikros kaip rūpestis
prašomas butelio lūpomis
rastas upėjė prasidėjęs
kito minčių paunksmėje
prašosi būti paglostomas
kaip diena
užbaigiant rudenį
lietaus kuždesiu
nieko nėra
nes visos žiemos
netikros kiekvieno
užsieniuose
tik stovi basa
ir glaudi prie atšalusio
kūno
šilumą
žmonių susibūrusių