„Mano dešinė ranka gerokai
stipresnė už kairę“ - šioje
prakolboje
Titruosiu žmogų
Puikybė
purpurinė
vai purpurinė
vėliava
auksinio rudens
Gobšumas
išsinėrus iš odos
mėginti sušliurpti
gijas baltymų
besitraukiančias
Pavydas
apleis sąnarius
sugrąžins lytis ežerui
ir vis dirsčios pro petį
ir vis
Rūstybė
medinė koja
medine ranka
suaugti į medžio
kamieną
Gašlumas
nusiėmus akinius
papūsti
netyčiom užgesinant
žvakes
Rajumas
ryžiai
vištiena
vanduo
Tinginystė
ir ji
Ištitruota pajūrio bangų
Ir karklo žieve užsikandus
Eglė tryliktam zodiako ženkle
nuskausmins
gyvenimą mūsų.
buvau kone pagalvojęs jog tema pernelyg tiesmukai sutraktuota. apgavo pavadinimas. kūrinys savo ruožtu įdomus ir dėsningai Konstantinui išbarstytas po minties pakampes. bet požiūrio kampas, alegoriškumas, simbolizmas, fragmetiškumas ir naratyvo eliminavimas (mano galva itin svarbūs poezijos elementai kuriuos turime imti domėn publikuodami eilių rubrikoje) šiek tiek perspjauna Vamentino vizualizaciją ir išmonę. tad:
4,7 laimi
Žvelgiant į šiuos dienos kūrinius susidaro įspūdis, kad Valdimiras su Konstantinu pradeda išsikvėpti. Nors gal tema tokia - apie senatvines godas. Šį kartą paprieštarausiu daugumai vertintojų ir pergalę atiduodu Konstantinui. Kodėl? Todėl, kad jo senatvinės dejonės yra tikrai senatvinės. Konstantinui 4 ir Vladimirui 4. Bet šį raundą laimi Konstantinas, kadangi jo eilėraštis yra artimesnis paskirtai šiandienos temai.
Konstantino "Asklepijaus prakolba". Senatvinius paniurzgėjimus pavyko atvaizduoti labai įtikinamai. Juk norint, galima prisikabinti prie bet ko. Šis eilėraštis būtent apie tai: rudens spalva kaip ir ne ta, sušliurpšti norisi nešliurpščiamą, dirsčiojimas per petį prieš bet ką, ranka ir koja užkliuvo sunkiai valdomos, šviesą ne laiku užgesino, ryžiai su vištiena jau nebetiko, o kad ir senas, galu gale vis dar godisi mergos bent jau įvaizdžio. Taigi, ir apsiskundė ir apskundė ir apibarė vienu metu. Tikrai labai seniokiškos Asklepijos godos.
Vladimiro "Iš Aleksandro Flemingo dienoraščio". Tai tikrai ne godos. Filosofinis paišdykavimas kitų likimais, kur karalius sėdi soste, o viską aplinkui valdo alchemikas. Literatūrine prasme šis eilėraštis man patiko labiau nei "Asklepijaus prokalba". Trumpas, žaismingas, greitas, tačiau jo sukeliamos emocijos toli nuo senatvinių godų. Tai kūrinys apie besitęsiantį gyvenimą, bet ne apie artėjantį prie pabaigos.
Na taip, didaktika turi sąsajų su senatvinėmis godomis :) ir eilėraštis (?) gan originalus, dieviškas veik patosas ... 4,8 - bet pralaimi žaismingesniam .
[i]šioje prakolboje Titruosiu Kostią
kad nusiėmęs akinius
nepapūstų ten kur nereikia
užgesins žvakikes
ir ieškok jo patamsyje
taip gali ir
medinė koja medine ranka
žalty suaugti
į medžio kamieną
vos neišsinėriau iš odos
kaip toji gyvatė
kol mėginau sušliurpti
tas jo baltymų gijas
net akinius nusiėmiau
lytis ežerams nustačiau
atkišau abu pečius
vėliava purpurinio rudens
kaip neplazda taip neplazda
likau kaip toji Eglė
tryliktam zodiako ženkle
užpuolė senatvinės
asklepijaus godos
ko tu kvietkeli
marškinius draskai
plaukuotą krūtinę
man rodai :DDD