betgi jei atmestume iliustracijas liktų žaismingumas ir iš materijos lėkštumos neišsiveržiantis naratyvas. turintis žavesio, kas be ko. forma liuks. turiniu mano galva Konstantinui nusileidžia.
4,6 pralaimi
betgi jei atmestume iliustracijas liktų žaismingumas ir iš materijos lėkštumos neišsiveržiantis naratyvas. turintis žavesio, kas be ko. forma liuks. turiniu mano galva Konstantinui nusileidžia.
4,6 pralaimi
Žvelgiant į šiuos dienos kūrinius susidaro įspūdis, kad Valdimiras su Konstantinu pradeda išsikvėpti. Nors gal tema tokia - apie senatvines godas. Šį kartą paprieštarausiu daugumai vertintojų ir pergalę atiduodu Konstantinui. Kodėl? Todėl, kad jo senatvinės dejonės yra tikrai senatvinės. Konstantinui 4 ir Vladimirui 4. Bet šį raundą laimi Konstantinas, kadangi jo eilėraštis yra artimesnis paskirtai šiandienos temai.
Konstantino "Asklepijaus prakolba". Senatvinius paniurzgėjimus pavyko atvaizduoti labai įtikinamai. Juk norint, galima prisikabinti prie bet ko. Šis eilėraštis būtent apie tai: rudens spalva kaip ir ne ta, sušliurpšti norisi nešliurpščiamą, dirsčiojimas per petį prieš bet ką, ranka ir koja užkliuvo sunkiai valdomos, šviesą ne laiku užgesino, ryžiai su vištiena jau nebetiko, o kad ir senas, galu gale vis dar godisi mergos bent jau įvaizdžio. Taigi, ir apsiskundė ir apskundė ir apibarė vienu metu. Tikrai labai seniokiškos Asklepijos godos.
Vladimiro "Iš Aleksandro Flemingo dienoraščio". Tai tikrai ne godos. Filosofinis paišdykavimas kitų likimais, kur karalius sėdi soste, o viską aplinkui valdo alchemikas. Literatūrine prasme šis eilėraštis man patiko labiau nei "Asklepijaus prokalba". Trumpas, žaismingas, greitas, tačiau jo sukeliamos emocijos toli nuo senatvinių godų. Tai kūrinys apie besitęsiantį gyvenimą, bet ne apie artėjantį prie pabaigos.
varpai bažnyčių garsesni
karaliaus pėdose grybelis
naivus tarsi artojo salto
vienas už kitą gudresni
o man rupūž nuo tokio
niekalo reik palto
nes paskaitai ir
purto šalta