Kas kaltas, kur dingo vienybė tautos,
Dainuojančios minios atminimuos giliuos
Nejaugi vertybės pakito, paliko - kažkur tolumoj,
Tik puslapiai knygos, gyvenimo knygos rašytos skausmuos
Tauta be vilties, tikėjimo, ryžto,
Be siekio įveikt sunkumus
Užgęsta, nuvysta, pradingsta,
Pakaitinus saulei - lyg sniegas ištirpsta
Gėrybės, turtai, prabanga
Užvaldė kiekvieno širdis,
Skatikų saujelė menka
Ir sielos, žiūrėk, nebėra
Parduota, mainyta ar užstatyta
Tėvynė, gimtinė, gimtieji namai,
Troškimai ir siekiai, vertybės pakito
Širdį tebeliko tiktai pinigai
Tauta išbarstyta pasaulio kraštuos,
Tauta be jaunimo pranyksta rūkuos,
Seneliai beliko - seneliai varguos,
Gimtinėje plito - kapeliai laukuos
Ačiū, laiku ir dar nevėlu – tačiau daugiau nei skaudu
apačioje skaitant v i s k a m, abejingus „tautiečius“-
nerandu atsakymo kodėl išauga tokios veislės piktžolės.
Kas rytą nubundu su mintimi, - ką čia gerą padarius?
_ Jiems nereikėjo stovėti duonos eilėse, kai duodavo
tik vieną forminį kepaliuką, o parnešus jau be plutos
motina nesibardavo, suprasdavo, kad eilė dar nuo
patamsio 5-6 val... Ir kokia skani ta pluta . . .