Laivo pirmgalio moteris

madhurijai

Laivo pirmgalio moterie, žvejo dukra,
nugyvenus audringą gyvenimą.

Laivo priekyje saulėj ir vėjy
apnuoginta krūtine
stovėjai ištisus šimtmečius.

Tu pirma pamatydavai žemę
ir pavadindavai pakrantes savo
tariamų sūnų ir dukterų vardais.

Palinkusi į priekį, atstatytom
stangriomis krūtimis pasitikdavai
audroje atriedančią bangą.

Purslai duždavo į tave,
net kai įgula ėjo iš proto,
rovėsi plaukus ir meldė gražios
pabaigos, Tu rami išlikai, tik
ant veido sūrūs lašai išduodavo –
slapta irgi bijojai.

Ne, ne dėl savęs,
tik dėl tų vyrų –
                    jūrų vilkų,
inkščiančių kaip šunyčiai.

Buvai jiems meilužė ir motina,
guosdavai ir iš proto varei.
Ramiais vakarais arbatiniu šaukšteliu
išmaišydavai jūroj saulėlydį.

Įskilusiu veidu nuo vėjo, aplipusi jūržolėm,
Tu vis tiek buvai geidžiama ir kvepėjai
labiau moterim negu žuvim.

O pati tiktai vieno geidei –
kojomis tvirtą žemę pasiekt ir atgulti
joje su ramybe.

Moterie, nugrimzdusio laivo kapitone,
nuskandinki lyg silpną savaitės kačiuką
mano liūdesį aklą

džino jūroj,
stiklinėj mirties.