Lapkričio trečioji

tik aš ir kelias
abipus pelkės
...
eglės pušys viršūnėmis baksnoja dangų
kas sieksnis drioksteli  kankorėžis
taip vis gylyn sušaudytom šalikelėm
taip vis tolyn link netikėto posūkio
nulydi liepos karklai ir raistynai
...
klajojantys spyglių takai
lig pat Medeinos žvilgsnių lig tankynių
gręžias strėlės skrodžia skaidrius lietaus lašus
kvatoja iš nevykusių varovų
sidabro dulkės smegdamos raistan
...
aš čia
drevė Medeinos veidu kelia gluosnį
šaknys nupurto pūvančius lapus
aš čia
vaivorykštę nuleidžia
aš čia
aš vakarinės saulės spindulys
...
vėl pasūkis pasibaigia jos galios
kaip kažkada kryžeiviai geležimi
mežiokliai švilpia ugnimi pro šalį
šiandieną aš medžiojamas žvėris
...
toks ilgas varstas
bet nekliudo dalios
...
jau ir  senasis Kurtavėnų kelias
kelmai
aplink klajoja koplytėlių dvasios
rūpintojėliai šimtmetiniai
kur jie šiandien rymo
...
staiga suloja šuo
iš praeities vienos sodybos gonkai
iš praeities čia dar žmogus gyvena
šieno ritiniai peizažo tolumoj
rupšnoja žolę
avys
...
gaudžia ragas Švento Huberto diena
susipina vijokliai smilgos dilgėlės
nušokčioja vaivorai linksta juodgalviai
prieš didumą barokinės bažnyčios
...
prieš baltą  dvibokštį fasadą
neįveiktą virsmų
medžiotojai su džipais
užvertę galvas geria Jägermeister
vakaro saulė dega stikluose
žalių akių