Šaratukas

Viename miestelyje, ramioje gatvelėje, tokiame baltame namelyje gyveno berniukas vardu Šaratukas.

Tai nebuvo kuo nors ypatingas vaikas. Gal tik vardas kiek keistokas, nes tame miestelyje niekas tokio vardo dar nebuvo girdėjęs.

Kada Šaratukas gimė, - o tai buvo seniai labai seniai, - gal net prieš kokius penkis, ar net šešis metus, - tai mama su tėčiu pavadino jį Šarūnu, arba Šarūnėliu.
Bet kiek paaugęs vaikas vieną kartą paėmė į rankas nedidelį metalinį šaratuką. Pažaidė su juo truputį čia pat delne - ir šaratukas nusirideno po lova.
Berniukas palindo po lovą, susirado šaratuką, parodė jį mamai ir paklausė:
- Kas cia?
- Šaratukas.
- As ilgi būsiu Saratukas!
- Kai užaugsi, galėsi būti kuo tik nori! - sutiko mama.
- O as dabal noliu būti Saratukas! - pasakė vaikas ir nuėjo į savo kambarį.

Tą patį vakarą, mama paruošė vakarienę ir pakvietė visus prie stalo. Visus, tai dar, vadinasi, vyresniąją seserį ir tėtį. Bet berniukas neatėjo prie stalo.
Namiškiai sunerimę ėmė ieškoti vaiko po visą namą, bet niekur nerado. Netgi  kieme šaukė:
- Šarūnai! Šarūnėlii!
Ir nieko.
- Šarūnai!
- Šarūūnai!!
- Šarūūūnai!!!

Ir tyla.

Tėtis jau norėjo skambinti į policiją ir pranešti apie dingusį vaiką, bet mama jį sustabdė:
- Palauk. Dar neskambink. Pamėginkime pakviesti taip: Šaratuk! Šaratuk! - garsiai sušuko mama.
- Šaratuuk!! - sušuko vyresnioji sesuo.
- Šaratuuuk!!! - sušuko ir tėtis.

Ir tada, tarsi iš po žemių atskriejo ryžtingas balselis:
- As ciaaa!!!
- Kur „ciaaa“??? - dar vis išsigandę, bet jau smagiau atklausė namiškiai.
- Komodoj! Apacioj!

Ir ką jūs galvojate?! Tėtis atidarė apatinį komodos stalčių - o ten patogiai susirangęs guli berniukas ir šypsosi.
Delne jis laikė šaratuką.

Tai va kaip gimė tas keistas vardas viename mažame miestelyje, ramioje gatvelėje, tokio balto namelio apatiniame komodos stalčiuje.