Rudeninė aušra ūkanom pasipuošus,
tarsi vakaro nuotaka rūbais baltais,
medžiai droviai nuogi serenadą jai ošia,
tyliai pritaria rūkas bespalviais garsais.
Gimsta pieno spalvoj melancholiškas rytas,
klampioje nežinioj skęs akių žiburiai.
Keistas nerimas tarsi svetys neprašytas,
minkštame glėbyje paskandins, nepaleis...
Lapkritinėj migloj bunda miesto alėjos
ir pastirę ražienom bedvasiai laukai -
nebijau rūko monų - te many lėtai liejas,
ta keista paslaptim, kurios dar nežinai...
Pirmi du stulpeliai idealūs savo eilėdara - žodžiai liejas bangom, lengvai supa ir svaigina. Kažkiek reikėtų taisyti trečiojo stulpelio trečią eilutę. Iki jos priėjau plaukdama per poezijos bangas ir pliumt! - akmenukas. Sustojau pažiūrėti, kas atsitiko, kodėl stringa ritmas? Taip, vienu skiemeniu perdaug ir tai sutrikdo bei išmuša vientisą amplitudę. Pasikartosiu: jei nejaučiate, tai skaičiuokite skiemenis. Dauguma pyksta, kai taip sakau, bet, jei yra muzikinė klausa, tai jos analogas - poetinė klausa, kuri įgijama su laiku, daugiau skaitant eiles ar jas rašant. Taip pat patarčiau vengti retai naudojamų ar tarmiškų žodžių (nebent tai tarmiškos eilės). Šiuo atveju, turiu omeny žodį "monai", kuris gali reikšti ir manų kruopas. :)
Taigi, tvarkome trečią eilutę, kad ir:
Nebijau aš kerų - tegul rūkas vis liejas
Ta keista paslaptim, kurios dar nežinai.
(Ar panašiai, bet jau sulyginome ritmus)
Šio eilėraščio pliusas dar tas, kad metaforomis išreiškiama būsena, be dirbtinio dramatizavimo.:)
4
tiesiog trupučiuką simuliakras jautriomis pastoralinėmis temomis, bet nėra autentiškos kūrybos - labiau pasikartojimai tik, įprasti, todėl nelabai jaudinantys :) 3-