*

   Ji sėdėjo susiėmusi galvą. Nieko nebegalėjo galvoti. Juo labiau rašyti. Rankos nutirpo. Palange iš lauko pusės šmėstelėjo šešėliai, pasimatė šeivamedžio šakos, apšviestos grįžtančių į kiemą automobilių šviesų. Penkiapirštės šakos skrebenančios lango stiklą. Netrukus ji pajuto, kad tirpsta ir kojos. Tą pačią sekundę pasigirdo lengvi it greit prabėgančio šuns žingsneliai. Pasisuko į garsą galva. Nors ją dar jaučia. Grindys atrodė tamsesnės nei įprastai. Langas slėpė nubėgančio šuns kojų šešėlius, kurie lindo į kambarį pro orlaidę ir tiesėsi čia pat prie jos tirpstančio kūno. Tuo metu pasigirdo įjungto elektrinio grąžto zyzimas. Ji ne iškart suvokė, kad tai ne kaimynų atliekamas remontas, ne ją slegiančios mintys, bet telefonas. Įtempusi klausą įsitikino – tai tikras, keistas laidinio telefono signalas. Pagalvojo: kaip prieisiu, o ir negalėsiu pakelti ragelio. O jeigu tai svarbu. Bet kodėl skambina laidinio numeriu. Laidinis skamba retai, numerį žino tik mama, kuri tokiu vėlyvu metu niekada nedrįstų. Gal kokia nelaimė, o ji negali atsiliepti... Staiga signalas liovėsi spengęs, kažkas sutraškėjo ir pasigirdo balsas. Balsas, kurio ji nesitikėjo. Kurio ir laukė, ir bijojo. Jo balsas. Ji girdėjo intonaciją, kalbėjimo greitį, pauzes, tačiau nesuvokė apie ką kalbama. Balsas plaukė kambario lubomis, tyso sienomis, jos pečiais, lietė kaklą, ėmė supti jį švelniu šaliu... Ji spėjo pagalvoti, kad tai turbūt paskutinė miego stadija. Ir kad pabudusi bus kaip visada žvali. Tada smigo. Smigo į tą hipnotizuojantį balsą lyg tirštą juodą rūką, besitiesiantį pro langą, nubėgantį nematomo šuns kojomis kažkur virš medžių, dangaus pakraščiu, šaunantį aukštyn link Šiaurinės žvaigždės buveinės. Ten buvo tylu. Ten jai nebereikėjo nei rankų, nei kojų – nieko žemiško. Tada apsižvalgė. Nematerialus žvilgsnis slydo greit per visus aplink šviesuliuojančius dangaus kūnus. Užkliuvo už kažkur matyto spalvoto rutuliuko. Žemė. Toli ir mažytė. Apgaubta juodų praslenkančių rūkų, lyg šalikų saugančių nuo ledinių kometų. Prisitraukė žvilgsniu Žemę atryn. Arba Žemė prisitraukė ją jos pačios žvilgsnio spinduliais. Greičiausiai bus taip, nes ji pajuto rankas, pajuto visą kūną, kuris parašiutininko greičiu leidosi ant žemės paviršiaus.
     Bumpt. Krito staiga, bet minkštai. Atsimerkė. Nukrito nuo lovos ant kilimo. Išgirdo juoką. Jo juoką. Pakėlė nuo kilimo apelsiną ir metė į jį. Po to juokėsi abu. Tada nebesijuokė. Ir vėl. Pašoko abu, kai pamatė, jog vėluoja į darbą. Stumdydamiesi kaip maži vaikai prausėsi, rengėsi, pusryčiavo. Viskas kaip įprasta. Ar man pasigirdo, ar tu kalbėjai naktį telefonu? – jis nerūpestingai paklausė, bučiuodamas atsisveikinimui. Baik tu, gal ką sapnavai... – atsakė ji nė kiek nesutrikusi. Taip, sapnavau kvailą košmarą, kad tu palikai mane, – keistai šyptelėjo jis ir ji trumpam neatpažino jo veide nieko, kas būtų sava ir artima. Jis modamas ranka tolo šaligatviu. Ji nusisuko. Jai į kitą pusę. Sekundę susimąstė. Prisiminė sapną. Pabandė prisiminti balsą. Tada nuskubėjo į darbą. Skubėjo, kad greičiau baigtųsi diena, kad ir vėl grįžusi galėtų susigūžti kambario kampe ir nieko negalvoti.