tiesioji

pasitikau kadais pavasarį
jis net nestabtelėjo nuskubėjo
siela į saulėtekį
kūnu į žvaigždes
lyg erzindamas
žvitriom kregždutėm nuplazdėjo
sparnais išraižė nuoskaudas pirmas

žaltvyksle švystelėjo vasara
išdykėlė kvepėjo
lelijom po lietaus
ir vyšniom kurios vynui bręs
jausmų sula man pro pirštus varvėjo
palikus saldų pėdsaką
tas atminties gijas

lyg seną draugą pasitiksiu rudenį
taip greit  link jo artėjus
viesulais į nugarą
rankom į audras
plazdėjimu pavargusios širdies
juk ten sudėjau
lemties pasirinktas aukas
                ---
visus laikus savin sudėjus 
išeinu į gyvenimo tiesiąją
glėbiu į saulėlydį
veidu į dangų
su būtimi akis į akį dviese