10. Ša, šaaa... dar vis rūsyje

    Kilstelėjau akis, nelabai žinodamas, ko jos nori, ko ieško. Ir vis dėlto neatrodė, kad ieško tik tai, kas už rūsio lubų dabar. Akimis ten dairytasi nežinia kiek daug kartų, rankomis apčiupinėta, apglostyta, bet taip, kaip anksčiau ten, ne taip, kaip dabar. O pagaliau, kad ir aš, argi panašu, kad esu čia, jeigu matau, stebiu, kaip keturi rąstai, pasikloję po savimi masyvius kertinius akmenis, susikimba kampais vienas su kitu lyg bandydami ratelį pašokti. Ne jų kaltė, kad nepašoko, kad jie sunkūs, kad, dar ant kelmo būdami, pušimis augdami, išsitiesinę kaip stygos ir nelankstūs. Apsikabinimas į ratelį nepavyko, bet užtat ant akmenų nugulė idealus stačiakampis. Ne šokiui, o sunkiam darbui – namą išlaikyti. Nugulė jo pamatas. Todėl ar reikia  stebėtis, kai viršum rūsio išgirsti ošiantį Golios mišką ar kranktelėjusį varną Golių, jeigu daug kartų jau skaityta, perskaityta ir, regisi, seniai turėtų būti užmiršta,  bet atsiminta. 
  Toli tie laikai, kai varnas Golius prie Miselio balalės susitiko su jo namais nameliais tapusia pušele. Jau tada ji buvo stipri, matėsi, kad pagyventa, paošta, išsišakota oho - ho kaip drūtai! Tačiau jie jam nerūpėję kaip ir jo paties būti laikai. Jaunystė – kad ją kur – sudėliota taip, kuomet net protas rado, jog viskas, kas yra, tai yra tik todėl, kad AŠ, kad Tu, kad Mes esame. Pušis jau tuo laiku buvo gerokai brandesnė. Čia, sustojusi šioje vietoje, iš jos per amžius nepajudėjusi, tačiau dvasioje jautėsi visaip – net ir keliauninke, ir karaliene. Pasaulis nebuvo jai svetimas, nepažįstas. Na taip, šakų kaip sparnų nekėlė. Labiau rūpėjo, kad išstovėtų, kad šaknys nepavargtų įaugti į žemę ir ten kuo plačiau išsiskeryčioti Ir ką gi – liemuo storyn, viršūnė aukštyn, rieve po rievės, rievė po rievės ir muzikos vis daugiau ir daugiau. Tylus, bet sunkus darbas, tačiau pasisekus jam, pasaulis, regisi, pats ateina: muzikuoja, gieda. Žinoma, būna, kad ir supyksta. Nepaprasta savyje išgyventi pasaulį, kur ir džiaugiamasi, ir pykstamasi, bet aukščiausiose natose vis dėlto:

Oi, kaip gera kaip gera,
Kad tave suradau
Dzūkų krašto šakele,
Aukšto žodžio dangau.

Dzievuliu pavadinsiu
Dar geriau – Motule,
Kaip rūtelę įpinsiu
Dukterų kasose...

  Betgi stop! Ką tai reiškia: toli tie laikai? Pagaliau ten gi ir Šklėriai, atitrūkę už daugiau negu šimto kilometrų, tačiau
parodyti juos iš toli man nepavyksta. Kad ir dabar. Dar labiau  pasiraukšlėja veidas, kažkaip aukščiau pasikelia kaktą, kad arčiau rūsio  lubų, arčiau suošusio Golios miško, arčiau jos pušelės, kurios viršūnėje įsitaisę žaltys  ir varnas Golius. Ne pirmą kartą iš ten išgirstu pašaukiat ir, beje, visaip. O šį kartą:   
  – Dzieduli, į kokią bobikę taip įsižiūrėjęs, kad per ausis prisibelsti nepasiseka, – suošė Golios miškas. Ir nebuvo keista tai girdėti. Bobų vasara gi! Ir man ji niekuomet neateina nei vėliau, nei anksčiau, kaip ir Visi Šventieji ar Vėlinės, kaip Kalėdos ar Naujieji metai. Turi savo laiką ir, žmogau, būk pasiruošęs, būk gražus sulaukti svečių be atskiros žinios.
  – Net ir rūsyje?     
  Taigi matot, girdit. Net ir rūsyje. Reikia pasidzyvyti (stebėtis), kiek daug  šviesos padaugėjo. Juk turbūt nedaug tokių (o gal ir visai nėra), kurie nežinotum, jog žmogus šviesesnis už langą, lempą, elektros lemputę. Dar nedaug rūsyje užtrukus Poe su Pro ir Eivyde, bet jau galima buvo pasidžiaugti, kad rūsyje šviesos daugiau kaip dienoje. Iš visur, iš visų pakampių nyksta išnyksta niauka, drumzlina nuotaika, panaši į slogą. Ateina žmogus – ateina ir šviesa. Švietė Eivydė, švietė Poe su Pro, švietė jų kalbami žodžiai ir, bene, labiausiai šia prasme įsiminė Eivydės pasakojimas, labiau panašus į deklamavimą. 
Pasijaučiau, kad rūsys pasimetė ir labiau panašu, kad netyčia įėjęs į kažkokių metų kalendorių, kad ir vieną iš tų, kurie atversti spalio 4 d. lapeliais ir minutę, kitą atsiradę Poe globoje. Ir... ir šit lapelis, kuris  pasirodęs labiau panašus į zylę,  pasak Eivydės, nusitaikiusią įskristi pro lango stiklą...
  – O zyle, o paukšteli, – pakilo atmintyje.
  – Taip, taip, Eivyde. Tu teisi, nes būtent taip ir „rašyk. lt“ literatūroje užrašyta, – girdžiu prakalbusią Poe, bet ne tik ją; girdžiu ir kaip tai atrodę „rašyk. lt“ literatūroje.

Kelintą syk stebiu
į stiklą tavo skrydį,
o atsiminus – skauda, skauda ...
Nelyg ir pats aš būčiau paukštis.

Anąjį kartą trenkėsi,
tačiau pakilo,
o šitą kartą..
paėmiau ant delno.

O zyle mano,
O paukšteli mielas,
jei net skaudžiausią žinią man nešei,
skaudžiau nebus,
kaip mirtyje tave matyti –
išliko nesikeičiantis  peizažas
mano saujoj...

Skaičiavo laikrodžiai,
fotografuodami mums skirtą laiką –
padėjau į šaknis
giliai įkasdamas į žemę,
tikėdamas –
pakilsi kažkada ir vėl.
Gal žiedeliu, o zyle,
gal lapeliu, o zyle,
gal tikrai Dievas žino kaip ir kuo,
o gal iš mano saujos, iš mirties
vėl atskrisi į stiklą.
kad pasidžiaugčiau tardamas:
  – O Dieve,  tu esi...
[Iš kelionių  po Savęsp (Ašašai)]