žiemos

jos kaip obelys žydi

kaip mano senelės plaukai

pėda į pėdą nueita
mėlyno rašalo plukėm
per lygumas lapo

tavo akys kalnai

ir šaltas lietus

užtvindantis miegą sapnais
prasiveri glostoma būna
ir vėl į gilumas savo neri

aš tarsi mažas kačiukas

negalintis gimti savaime

jos kaip prieš saulę žvynai
akina būna truputį
o kodėl nežinai

niekada nepraeis patylėjęs

sulos kaip nulipęs nuo skalpelio šuo

vėjas
sniegas
nudžiūvusios rožės