šviesa languos

paimki mane už parankės,
mes eisime dviese alėja,
tenai, kur jausmai nepavargę,
kur burės pakyla be vėjo

tik stipriai laikyk, aplink balta –
matai, štai  nekviestas atėjęs,
žiemys, tas tapytojas šaltas,
po kojom mozaiką sutvėrė

jos raštais lede išsirangė
ir tai, ką išbarstėm pavėjui,
ir tai, ko išsaugoti nebandėm,
baltumui žiemos nusidėję...

jei delnas delne - priekin žvelgiam,
kartu pasijautę kaip vienas,
nors eiti slidu, net pavargę,
mes eisime dieną kiekvieną

skubėsime ten, kur jauku,
ir katinas lauks ant palangės,
tenai, kur tarp meilės delnų
mums vakarus puošia palaima
                ----------
visus po kelionių ilgų,
namo veda vienas takelis,
kur dega švieselė langų,
kur siela užgyja, kai gelia...