laiptai 3

jie kas vakarą bėga į kalną
po vieną laiptelį vis aukščiau
skaičiuoja pasiliekančius miestus
lyg keraminius namelius smilkalams

apsikabinę debesį pūsteli
raudonus elnius iš vilnonių megztinių
tada peršoka ant artimo kalnui namo stogo
ir supasi ant geriamos  arbatos lėkštutės krašto
 
kreipdami garus apilink save
į baltą rogių taką it pakilimo aikštę
sumėto ugneles vienodais atstumais
kad galėtų lengviau pakilt neturintys patirties    

sunertos jų rankos skeltuvas
spragteli šarmoto dangaus žaliuzes
kurios krinta aplink kalną provėžomis
kaip pakuotė perplėšta išleisti kalbėjimus

įvairių spalvų ir intensyvumo gijos
spinduliais šaunantys prašymai klūpančių
bei drąsesnių klegančių skausmą pinasi kyla
į menamą erdvę išklausymams bei atleidimams

ji surenka spindulius balto rojalio stygas
pagal akordus skirsto į tikrą ar virtualią ekstazę
jis suriša aukso pjūvio pėdus kad sklistų it kamertonas
garsai tiesiai kūrėjo ausims kai dalins leidimus įtikėjimams

kai meilės spindulius renka abu
jų bučiniai susilieja į Šiaurės pašvaistę
suderintą su gitarų ir kūno skambėjimo virpuliu
vaivorykščių atspindžiu slenkant delnu didesnio spektro

nuo kalno pakyla raudonas rūkas
jie yra debesis baigiantis gerti miesto sumaištis
juoką ir ašaras viskas tik meilė jie juokiasi kam tie laiptai
iš įpročio vis po vieną aukštyn kad nugarmėtų kūrėjui į delną