griuvėsiai

neliko nieko,
tik kamuoliai nuodingų melo dūmų,
tik blėstanti varsa sudegintos aistros,
nuodėguliai jausmų karšti lyg raudonumo
              -------------
ir liko tik rusenantys laužai,
po pelenais paslėpę meilės rūmą,
dabar sugriautą tavo rankomis stipriom,
ginkluotom visa žudančio abejingumo.

griuvėsiuos klaidžioja viltis nuoga,
pamiršusi beprasmį padorumą,
sugniaužusi glėby suplėšytus jausmus,
vos vilkdama žaizdotą savo kūną

vėl ten, ji šliaužia ten, kur nebėra,
kur buvo gera, juk tiesa, kad buvo...
                -------
dabar tik noris pasislėpus rėkt,
pamynus jau sutryptą išdidumą.