jau savaitę

Vakaru lietaus nutaškytu iriuos
kaip tilto šešėlis spindesiu upės
ant medžio lapo lašas boružės
nors atidarius langą rudeniu kvepia
nė kojos nesinori kelti iš savo
sraigės kevalo
o kai atsimerkiu ir žiūriu
nė pusės nepastebiu
nes gylis dangaus
tarp tavo meldų įstrigęs
karstinės įdubos mėnulio paviršiuje
kaip skruostų duobutės sapnuos
tokios gilios
dulkės it grimas kai šitaip ilgiuos
kur nėra tavęs
kaip koks gandras baloj
savaitę jau stoviu įbridęs
ir nieko nėra daugiau
tik stalčiuose mintys
nugulusios