Supintos jos pavidalais mirčių,
Į tamsią naktį sulekia lyg gyvos,
Akivaizdoj apvaizdos aš kenčiu,
Už lango žydi mėlynos alyvos.
Supintos debesų ašmenimis,
Pasaulio kito, niekad nematyto,
Jos pasilieka būti su mumis,
Jos pasilieka lig devinto ryto.
Ir kai ąsotį įdaužtą nešu,
Jo turinys lyg slėpinys prarytas,
Pasidalinę drumzlinu lašu,
Kažin katras vėl būsim išganytas.
Gal į duris pabels tamsoj naktų,
Tos durys visad būna uždarytos,
Šnabždėsis jos, nors jau bus koktu,
Vaidensis mums —išauš devintas rytas.
Ir taps tylu, išliksim savimi,
Tik rožinį bers išsausėję lūpos,
Už rankos tu mane baikščiai imi,
O mėnesis tamsioj padangėj supas.
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai.
Plačiau...
2018-10-19 23:17
konkreti xana visiems
1
2018-10-19 22:08
Visai gražu :)
Tik gal prasmingiau būtų sudėlioti visą pasakojimą - o iš kur tos dvasios, o kodėl iki devinto, o kur, ir kas tada bus; nes dabar daugiau klausimų nei atsakymų.
Tik pirmo posmelio nereikėjo užbaigti "alyvos", nes išeina taip, kad viskas toliau apie jas :)
2018-10-19 21:39
Labai talentingai pasakyta.
2018-10-19 18:36
Man niekaip nepavyksta perskaityti eilutės "Šnabždėsis jos, nors jau bus koktu", nesugadinant ritmo ir devynto ryto kartojimas du kartus man nepatiko.
2018-10-19 17:38
Išeitu graži, melodinga daina
2018-10-19 14:11
nu xana visiems.