Katinas mąsto

Aš toks vienišas katinas rainas
Sau ramiai ant palangės guliu.
Saulė šildo pasenusius kaulus,
Tai iš to malonumo murkiu.

Aš murkiu, varnos karksi taip garsiai,
Kad išbaido manąsias mintis.
Pasirąžęs nusisuku vangiai
Ir svajoju toliau – gal nuskris.

Kaip rūpėjo man jas pavaikyti,
Kai dar jaunas katytis buvau.
Ech, jaunyste, tavęs nepagausiu,
Bet ir svajos ne tos - sau mąstau.

Zylė purpt ant palangės iš lauko,
Snapeliu bakst į stiklą linksmai,
Mano letena taip instinktyviai
Capt, bet zylė nuskrido greičiau.

Na, ir ko čia tie paukščiai puikuojas?
Bepigu, kai jie turi sparnus!
Va, kai aš taip sparnais suplasnočiau,
Pamatytumėt, koks aš vikrus!

Kas dabar į pasturgalį baksi?
Tik ne tai! Šuo Kudliuko vardu.
Juokas ima, bet aš baisiai rimtas,
Tai į jį piktą žvilgsnį metu.

Tai kada aš ramiai pagyvensiu?
Tai kada niekas man netrukdys?
„Na, Rainiuk, laikas miklinti kaulus“ –
Atidaro man lauko duris.

Aš įšilęs ir visas aptingęs,
Jau sapnuoti pradėjęs buvau.
Nėr ramybės, o jos taip man stinga!
Kad į mišką pabėgt sumąstau.

Pagyvenęs ten porą dienelių,
Pabadavęs, sušalęs grįžau.
Paragavęs miškinės ramybės,
Sumąsčiau, kad namie daug geriau.