Rašyk
Eilės (72127)
Fantastika (2164)
Esė (1684)
Proza (10340)
Vaikams (2458)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 20 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Šešių scenų su įžanga eiliuota pjesė vaikams.

Veikėjai
Karalius – senas, bet gudrus valdovas.
Karalienė – mėgstanti linksmybes, naivi persona.
Princesė – jauna, iš nuobodulio, šiek tiek liūdnoka.
Tijūnas – rūmų tvarkdarys, karaliaus dešinioji ranka.
Liokajus – rūmų šviesioji galva, vertėjas.
Princas – apgavikas ir apsimetėlis, plėšikų vadas.
Princas – tikrų tikriausias princas, tik apiplėštas ir apgautas.
3 tarnai – be galo paklusnūs ir paslaugūs.
Muzikantai – mokantys groti triūbom ir būgnais.
Sargybiniai – ištikimi, šalti ir drąsūs.
Plėšikų – valkatų gauja – norintys greitai ir lengvai praturtėti.

Veiksmas vyksta senovėje, o gal ir šiais laikais...

Įžanga

  Gūdus, tamsus miškas. Girdėti gegutės kūkavimas. Pasirodo plėšikų – valkatų gauja. Jie šėlsta, šūkauja, šaudo iš muškietų.

Gaujos vadas:
Nurimkit, valkatos, gana!
Kažkas mišku važiuoja.
(Klausosi pridėjęs ausį prie žemės)
Tai ne bet kas, o karieta!
Gerais žirgais kinkyta.

I valkata:
Gal ten karalius, princas gal?
(Užlipęs ant kelmo)
Tokia garbi palyda.

II valkata:
Vyručiai, pasilinksmint neprošal.
(Trindamas rankas)
Jau ūpas kautis kyla!

III valkata:
Mes pasislėpkime miške.
Gaujos vadas (pertraukdamas).
Surenkim pasalą klastingą,
Užpulsime visa jėga
Ir būsime turtingi!

I valkata (svajingai):
Norėčiau aš drabužių tų,
Kuriais karaliai dėvi.

II valkata:
Karietos, pinigų, žirgų!

III valkata (su ironija):
Princesei pult į glėbį!

Gaujos vadas (piktai):
Ką čia tu paistai, valkata, snargly!
(Pašaipiai)
Princesės, mat, užsinorėjo!
(Valdingai)
Ji bus tik mano – mano ji!
(Po pauzės)
Karalius užjūrio mūs  princui pažadėjo.

  Plėšikai-valkatos slepiasi. Girdėti atvažiuojančios karietos ratų dundesys. Pasigirsta plėšikų gaujos šūksniai, šaudymai, kardų žvangesys, arklių žvengimas. Po kiek laiko viskas nutyla, nurimsta. Pasigirsta tik nuvažiuojančios karietos dundesys.

I scena
  Karaliaus pilies menė. Sostas, židinys žvakidės. Virš sosto- karaliaus emblema, vėliavos.

Groja fanfarai, skubiai įeina karalius, sėdasi į sostą.
Karalius (trenkdamas lazda į grindis):
Tarnai, greičiau ateikit pas mane!
Karalius jūsų laukia.
(Įbėga tarnai, lenkiasi)
Kurkit žaizdrą!

I tarnas:
Gal jums įpilti dar vandens?

II tarnas:
Ar jau atnešti maistą?

III tarnas:
Gal jus apkloti kuo šilčiau,
Kol žaizdras suliepsnos?

Karalius (netekęs kantrybės):
Greičiau, neaušinkit burnos!
Įvykdykit, kas liepta.

  Tarnai tempia malkas, krauna į židinį, dega ugnį.
I tarnas:
Ar jau šilčiau, karaliau, jums?

II tarnas:
Ar šyla jūsų kūnas?

III tarnas:
Gal panešėti kiek arčiau?

I tarnas:
Akis gal griaužia dūmas?

Karalius (piktokai):
Užtilkit, pagaliau, kvailiai!
Diskusijoms ne metas.
Iš užjūrio atvyksta nelaukti svečiai.
(Po pauzės įsakančiai)
Sukvieskite visus čionai:
Ir karalienę, ir Tijūną!
(Po pauzės)
Na, ko jūs laukiat, pagaliau
Uždėkit man karūną!

Skambant karališkam himnui, tarnai deda karaliui karūną. Įbėga Tijūnas, lenkiasi karaliui.
Tijūnas:
Ar kilimą paklot, karaliau?
Uždegt žvakes, sargybą išstatyti?

Karalius:
Kiek metų tu tarnauji man?
Žinai, ką reik daryti!

  Tijūnas dega žvakes, tarnai kloja kilimą. Grojant fanfarom išdidžiai į menę įeina karalienė.

Karalienė:
Karaliau mano, kas per vajus,
Kodėl  tarnai bėgioja?
(Šelmiškai)
Gal bus šiandiena linksmas balius,
O gal piršliai atjoja?

Karalius (susirūpinęs):
Gavau aš laišką nelauktai
Iš užjūrio karaliaus.
Atvyksta princas ir svečiai,
Tad, skubam po paraliais!

Karalienė (pasimetusi):
Vaje, karaliau, ką daryti?
(Po pauzės)
Einu aš lūpas padažyti
Ir papudruoti veidelius,
Kad tik nustebinčiau svečius.

Karalius (įsakančiai):
Beja, princesei pasakyki,
Kad ištekėt reiks vieną sykį!
(Po pauzės)
Kad ir ne toks jisai šaunus,
Bet turi didelius turtus!

Karalienė išeina.

II scena.

  Princesės kambarys. Princesė sėdi prieš  veidrodį: pudruojasi, maivosi.
Princesė:
Iš proto galima išeiti
Kokia čia nuobodybė!
(Po pauzės)
Nei su tarnais pažaist gali –
Jie tėčio nuosavybė.
(Po pauzės)
Ach, ta karališka dalia
Kasdien kankina ir mane!

  Skamba fanfarai, tarnai atidaro duris. Į princesės kambarį įeina karalienė.
Karalienė:
Princese, karalaite mano,
Ar jau girdėjai gerą žinią?
(Paslaptingai)
Iš užjūrio valstybės nelauktai
Atvyksta princas ir svečiai!

(Princesė pašoka nuo kėdės ir apkabinusi karalienę apsvaigsta).
Princesė:
Ach, mama, aš svaigstu iš laimės!
(Atsitraukusi)
Sakyki, man, ar jis žavus,
Ar kultūringas, ar gražus?

Karalienė (šiek tiek pasvarsčiusi):
Kaip čia, princese, tau pasakius.
(Po pauzės)
Ne išvaizda, o turtai lemia!...
(Bando įtikinti)
Kad ir gražuolis būtų jis,
Tačiau, jei plikas –  nieko neturįs.

Princesė (pertraukdama):
Ach, mama! Jūs visada juokaujat
Senoviškai ir mąstot, sanprotaujat.
(Isteriškai)
Aš netekėsiu, jeigu jis
Bus senas, storas kaip stuobrys!

Karalienė (lyg neišgirdusi paskutinių princesės žodžių):
Gana, užteks tų paistalų!
(Skambindama varpeliu)
Tarnaite! Tarne! Prie darbų!
(Subėgus tarnams)
Princesę dailiai sušukuokit,
Aprenkit, padabinkit, papudruokit!

Karalienė išeina. Tarnai šukuoja, puošia princesę.

III scena

  Karaliaus menė. Tarnai bėgioja, triūsia. Soste sėdi karalius – šalia karalienė.
Karalius:
Ar viskas parengta, tarnai?
Sargyba išstatyta?
Pakeltos vėliavos aukštai?
Patranka užtaisyta?

(Įbėga Tijūnas, lenkiasi karaliui)
Tijūnas:
Karaliau mano, jis jau čia.
Prie vartų stovi karieta!

  Bilda būgnai, saliutuoja patranka. Gaudžiant fanfaroms į menę įžengia princas. Jis prieina prie karaliaus, žemai lenkiasi. Rankoje rožės.
Princas:
Aš sveikinti Tave, karaliau!
Bet aš, pardon, kalbėti jūsiškai prastai.

Karalius:
Tai ne kliūtis! Ateik Liokajau,
Išversi man, ką princas pasakys.
(Liokajus prieina prie karaliaus ir šnibžda į ausį po kiekvieno princo žodžio).

Princas (susijaudinęs):
Princesę... aš norėti pamatyti...
Aš jaudintis... atleiskit man...
(Po pauzės)
Daugiau aš negalėti nieko pasakyti...
(Lenkiasi)
Lenkiuosi Jums... pardon... šarman.

Karalius:
Tai niekis, prince, ne bėda
Prieš turtą ir jaunystę!
(Karalienei)
Kodėl princesės dar nėra,
Gal iškrėtė kiaulystę?

Karalienė:
Karaliau, nesijaudinkit, prašau,
Princesė jau ateina!

Princas:
Aš nekantrauti, kaisti jau,
Dainuoti meilės dainą.

  Skamba fanfarai, tarnai atidaro menės duris, įeina princesė. Garbingai apeina ratą, atsistoja šalia karalienės.
Princas (nusilenkdamas princesei):
O, marmozel, šarman – puiku!
Gėrėtis jūsų grožiu.
Aš sužavėti! Ar galiu
Įteikti puokštę rožių?
(Nusilenkdamas įteikia princesei rožes)

Princesė:
O, prince, ne! Aš negaliu
Tikėti jūsų žodžiais.
(Po pauzės ironiškai)
Jūs toks nevykęs, nerangus,
Jūs –  šaltas tarsi ledas!

Karalius (įsakančiai):
Užtilk, princese, šiandien bus
Kaip įsakys karalius!

Karalius atsistoja iš  sosto, paima princesę ir princą už rankų, vedasi į menės vidurį.
Karalius:
Tijūne, muziką!

Tijūnas:
Klausau!
(Tijūnas išeina. Grodami įeina muzikantai).

Karalius:
Princesė kviečia šokiui princą!
(Princesė šoka su princu, o karalius su karaliene).

IV scena

Pats šokių linksmumas. Įbėga Tijūnas, lenkiasi karaliui.
Tijūnas:
Karaliau, Jūsų didenybe!
Kažkas vėl beldžias į vartus!
(Muzika nutyla, visi nustoja šokti).

Karalius:
Tuojau išaiškinkit to tipo asmenybę:
Kas toks, ko nori, ar garbus!
(Tijūnas išeina, paskui jį ir muzikantai, karalienė, princas ir princesė. Lieka vienas karalius. Jis nerimastingai vaikštinėja po menę).

Karalius:
Po šimts perkūnų, kas per tipas,
Galėtų brautis neprašytas.

(Įbėga Tijūnas, lenkiasi karaliui)
Tijūnas (pašaipiai):
Jis – valkata! Jis skurdžius –  neraliuotas.
Jis prašosi įleisti pro vartus.

Karalius:
O ko jis nori, ar ginkluotas?

Tijūnas (juokdamasis):
Sako jis – princas, riteris šaunus!

Karalius (svarstydamas):
Kažkas čia negerai,
Kažkas ne taip...
(Po pauzės)
Įleiskit jį, tik atsargiai!
(Tijūnas nusilenkęs karaliui išeina).

V scena

  Karalius sėdi soste. Aidint būgnams įeina Tijūnas, už jo, lydimas sargybinių, princas – valkata, apsirengęs skurdžiais rūbais.
Karalius:
Sakyk, kas tu? Ko beldeis į vartus?
(Po pauzės)
Sakai esi tu princas, riteris šaunus?

Princas – valkata (nusilenkdamas karaliui):
O taip, garbingasai, karaliau!
Esu sūnus aš užjūrio karaliaus.
(Po pauzės)
Bet bevažiuojant karieta
Mane užpuolė! Pasala!
(Po pauzės)
Tik didelės narsos dėka
Likau aš gyvas ir jau čia!

(Karalius atsistoja ir nerimastingai vaikštinėja tai į vieną, tai į kitą pusę).
Karalius:
Taip, taip – nekokios iš tiesų naujienos.
Klasta... apgaulė... pasala.
(Lyg klausdamas žiūrovų)
Kaip sužinoti man, kuris iš jų meluoja?
Ar šitas princas (rodo), ar anas... a?
(Po pauzės, lyg radęs išeitį)
Surengsiu aš rytoj turnyrą –
Te kovoje teisybė išaiškės!
(Po pauzės)
Kas bus tvirtesnis, kas geriau mojuos rapyra,
Tas ir princesę amžinai turės!
(Karalius staigiai apsisuka ir išeina. Išeina ir visi kiti.)

VI scena

  Rūmuose sujudimas, visi ruošiasi turnyrui. Tijūnui komanduojant, tarnai tiesia raudoną kilimą, būgnininkai  miklina būgnus. Skambant fanfarom įeina karalius, karalienė,
princesė ir užima karališką vietą. Šonuose sustoja tarnai, Liokajus, Tjūnas.

Skambant būgnams, iš vienos ir kitos kilimo pusės sustoja varžovai aukštai pakėlę rapyras.
Karalius (trenkdamas lazda į grindis):
Pradėkite greičiau,
Nėra ko laukti!
(Tijūnui)
Jau paruošta, Tijūne?
Skelbk turnyrą!

Princas (sau):
Kažko aš pradedu drebėti, nerimauti
Ir rankoje vos išlaikau rapyrą.

Tijūnas duoda ženklą kautis. Skambant būgnams, priešininkai suartėja ir pradeda kovą.

Princas – valkata (besikaunant):
Laikykis, tu nenaudėli, plėšike,
Iškarto pažinau tave.
(Po pauzės)
Sakyki tiesą, apgavike –
Ar princas tu, ar ne?

Tuo metu princas – valkata išmuša priešininkui rapyrą  ir savąja priliečia prie jo krūtinės.
Princas (maldaujančiai):
Tik nežudyk manęs,
Aš pasiduodu!
(Atsiklaupia nuleisdamas galvą)
Ne riteris, ne princas... ne!

Karalius (griežtai, pakildamas iš sosto):
Sargybiniai, išveskit jį už vartų,
Tegul nei valandėlei nepalieka čia!

Sargybiniai išveda nugalėtąjį.

Tarnai, būgnininkai ir visi kiti (džiaugsmingai):
Garbė karaliui! Garbė princui!
Garbė ir mūsų karalystei!

Karalius (princui):
Prieik, sūnau, princesė tavo!
(Po pauzės)
Teisybė nugalėjo ir triumfavo!

  Grojant iškilmingam maršui, princas – valkata nusilenkia karaliui, karalienei, paima princesei už rankos ir veda aplink menę ratu. Paskui juos eina karalius, karalienė ir visi kiti.

Pabaiga

2018-10-06 08:19
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-12 16:38
__________________
mūs princui
Kodėl tarnai
prieš veidrodį:
plikas – nieko
Jūs – šaltas
iš sosto
skurdžius – neraliuotas.
būgnininkai miklina
rapyrą ir
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-10-16 19:30
Pranas
5. Smagu, kad neskubi išaugti iš vaikystės.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-10-14 10:29
led Vacanse
puikus spektakliukas
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-10-09 22:31
lyris
klasika 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-10-09 19:55
Vinja
Įsivaizduoju šį vaidinimą su spalvingais kostiumais ir išraiškinga kalba... Gražu...  :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-10-06 20:42
Nuar
Net jei scenarijus vidutinis, artistai "ištrauks".
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2018-10-06 10:40
Erla
Vos ne plėšikas Hocenplocas. Girdėjau, kad vaikai jį mėgsta. Teko stebėt nuotaikingą pristatymą. Bandau įsivaizduot jūsų variantą.
Tekste yra klaidų:
,,fanfarai" - fanfaros,
,,sanprotauti" - samprotauja,
netiksli prancūziškų žodžių rašyba.
Scenarijus vidutiniškas.
3
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą