paprasta mirtingoji

pro duris atrakintas lūpomis
vėjo šuorais iš rankų
verpetais 
siautulingai varčiom išlūžusiom
įsibrovei
kol niekas nematė

nebetilpo šešėliai klūpantys
kai liemuo išraižytas runomis
nuo tavęs nebeliko paslėptas
gėda blaškėsi namo turėklais
godžiai alkiui užveržus kūnus
dekalogas pabiro šukėmis
sienos traukėsi
tempėsi
griuvo
kardiljonai įsigaudė gatvėse
tik praeinantys liko nuščiuvusiais

išmainyčiau aš šerkšną į vasaras
kad iš lūpų į lūpas
be durų

kad stovėčiau tavim 
įsibridusi
ir tenai
ir jau vėl išsibudinus