*

*
Aštrus lapkričio vėjas plaikstė palaidus Salomėjos plaukus. Vienišas žibintas vaiskiai nušvietė lapą drebančiose moters rankose.
- Velnias, - tyliai sau tarė moteris ir ėmė graibytis kišenėse nosinės.
Salomėja Rakauskaitė buvo įprasta mergina iš gana įprastos – bent šiais laikais – šeimos. Tėvas, kaip pati Salomėja mėgdavo juokauti (nors jai, tiesa, ir nebuvo labai juokinga), kadaise išėjo į parduotuvę, bet, matyt, labai ilga eilė, tad taip ir negrįžo. Motina dirbo nuo pat tada, kai Salomėja gebėjo atsiminti, o greičiausiai ir dar ilgiau. Pati Salomėja jau irgi dirbo – jau gerus 10 metų diena iš dienos vaikščiojo į darbą, kurio toli gražu negalėjo vadinti nemėgiamu: jai patiko skaičiai, patiko popierių krūvos ir ta neskani kava iš seno, vis sugendančio aparato. Visgi, į darbą eiti Salomėjai kaskart buvo iššūkis, ji žinojo: ten lauks žmonės, ten reikės su jais mažų mažiausiai pasisveikinti, ten reikės būti žmogumi. O ši užduotis kasdien jai atrodė vis sunkiau įveikiama. Salomėja jau 10 mėnesių vaikščiojo pas privatų psichologą. Ir šiandien jis jai įteikė lapą – lyg teismo nuosprendį – kurio ji bijojo nuo pat pirmosios savo apsilankymo pas jį dienos, nepaisant to, kad jautė, jog, kuo toliau, tuo labiau jis neišvengiamas.
- Tik mėnuo, - vėl sau po nosimi ištarė Salomėja. – Kaip kokia reabilitacija. Atostogos.
Nejučiomis moteris pravirko.
*
- Laba diena, vardas, pavardė? Ko atėjote aplankyti? Pavėlavot, galėsit pabūt tik pusvalandį. Nu? – eilę klausimų pažėrė senyva moteris, sėdėjusi mažame stikliniame kambarėlyje už medinio, jau gerokai pagyvenusio stalo. Salomėja kiek sutriko.
- Aš čia... – traukdama iš rankinės dokumentą bandė išlementi Salomėja.
- Nu? – nekantraudama griebė lapą Salomėjai iš rankų sena moteris ir nužvelgė ją nuo galvos iki kojų. – Gerai. Prisėskit. Aš tuoj čia užpildysiu. Su šitais kompiuteriais... Anksčiau popierius, viskas paprasčiau. Jūs sėskit, sėskit. Tuoj ateis Galia. Arba Janė. Kas nors ateis, nebijokit.
Salomėja atsisėdo ant vienos iš trijų šalia to mažo kambarėlio stovėjusių kėdžių. „Kas nors ateis, nebijokit. “ – kartojo ji sau mintyse. Bet to ji ir bijojo. Ji baisiai bijojo, kad kas nors iš tikrųjų ateis.
- Nu, tai labas, - Salomėją iš tarytum sapno prižadino prikimęs moteriškas balsas. – Einam. Paliksi daiktus. Ten viską išduos. Tada nuvesiu, parodysiu. Nu ko žiūri dabar tokiom akim? Nesikandžioju.
Salomėjai prireikė kelių sekundžių, kol ji pajėgė suvokti, ką jai sako ta moteris. Ji iš lėto atsistojo nuo kėdės ir pasiėmė vienintelius savo daiktus – rankinę ir sportinį krepšį su rūbais.
- Asmeninius daiktus paliksi čia, - rodydama į abejotino saugumo spinteles pasakė moteris. – Toj tašėj rūbai? Gerai, gali pasiimt. Čia duodam, bet jei tau patogiau, tai turėk, visiems čia dzin, - atrodė, kad moterį šiek tiek prajuokino jos pačios žodžiai, mat ji trumpai nusišypsojo. – Tai čia būsi tik mėnėsį?
Salomėja žiojosi kažką sakyti, bet moteris nelaukė atsakymo.
- Gerai, neilgai. Nespėsi išprotėti, - rimtu veidu tarė moteris. Po kelių sekundžių nejaukios tylos, matyt, pamačiusi išsigandusias Salomėjos akis, moteris nusijuokė. – Juokauju. Bet mėnesis tikrai neilgai. Tavo ir diagnozė nebaisi. Tai gerai. Atostogos, - vėl šypterėjo ir rankos mostu parodė, kur Salomėjai eiti.
- Tai va, čia tavo kambarys. Arba palata, vadink, kaip labiau patinka. Įsikurk, paskui nereikalingus daiktus atnešk į tą spintelę. Raktą palik priėmime. Atrodo, viskas. Su tvarka susipažinsi mėgdžiodama kitus. Nu tik ne per daug. Atsimink, jie gi išprotėję, - vėl nusijuokė moteris ir dingo ilgame koridoriuje.
Salomėja atsiduso ir įžengė į kambarį. Ten prie sienų stovėjo dvi lovos, o pro vienintelį, vidury kambario esantį apmusijusį langą blankiai spraudėsi pavieniai lapkričio saulės spinduliai.
- O, labas, - staiga išgirdo Salomėja. – Gal galiu praeit? Suprantu, čia taip neįtikėtinai gražu, kad reikia visą šitą vaizdą suvirškinti, bet norėčiau susidėt šituos daiktus, - akimis rodydama į ant rankos kabantį rankšluostį ir laikomą muilą su šampūnu tarė iš pasalų Salomėją užklupusi mergina.
Salomėja tylomis pasitraukė ir neskubėdama nuėjo prie vienos iš lovų. Tik dabar ji pastebėjo – antroji lova buvo paklota, tačiau galėjai matyti, kad joje miegama. Salomėja pasidėjo krepšius ir norėjo sėstis, tačiau ją pertraukė balsas:
- Nesėsk ten. Ten miega mano įsivaizduojamas draugas, - kiek griežtai ištarė mergina. Salomėja sutriko ir pakėlė nuo lovos savo lauknešėlį.
- Juokauju gi, Viešpatie Dieve. Ta dar spintelė tavo. Yra durnių, kurie savo šampūnus ir kitus šūdus palieka duše, bet, ką aš žinau, man saugiau spintelėj.
Salomėja trumpai šypterėjo ir ėmė kraustyti iš sportinio krepšio daiktus.
- Norėčiau persirengti, - tyliai ištarė ji, baigusi „įsikūrimo“ (jei tik galima šį procesą taip vadinti) procedūrą.
- Tai... renkis?
Salomėja vėl kiek sutriko ir ėmė šiek tiek tikėtis jau kelis kartus girdėto „Juokauju. “ Tačiau neišgirdo.
- Ai... – staiga tarė mergina, sėdėjusi ant kitos lovos. – Supratau. Nu gerai. Bet priprask. Kartu gi gyvensim. O ir šiaip tai man nesvarbu. Lyg aš ko nemačius.
Tai pasakiusi, mergina atistojo ir išėjo iš kambario. Salomėja persirengė kaip galėdama greičiau, sudėjo rūbus į sportinį krepšį ir atsistojo eiti link spintelės.
- Baigei? – įkišo galvą pro duris mergina. – Einam, palydėsiu. Kaip tik papasakosiu šį bei tą. Tu čia vis tiek nauja. O Janė turbūt nieko doro tau ir nepasakojo. Aišku, ne. Ji nuėjo gert kavos su brendžiu. Nu, einam.
*
- Tai vat, tokios ir procedūros. Žodžiu, savaitę pagyvensi ir išmoksi, ne aukštoji matematika.
- Ačiū, - išlemeno Salomėja. Ji staiga suvokė, kad šiandien dar beveik su niekuo dorai nesikalbėjo, tačiau, kad ir kaip bebūtų keista, jai tai nesuteikė jokio palengvėjimo, kaip būdavo anksčiau.
- Ai, tiksliai. Pamiršau prisistatyt. Aš Emilija, - tiesdama ranką tarė mergina. Salomėja akies krašteliu pamatė ranką išvagojusius įvairiausių formų randus.
- Salomėja, - paspaudė ranką ji.
- Kaip Nėris?
- Ne, kaip Vilija.
Kuriam laikui stojo nejauki tyla. Staiga Emilija ėmė juoktis. Tas juokas atrodė toks nuoširdus, kad nejučia užsikrėtė ir Salomėja. Besijuokdama ji dar spėjo pagalvoti, kad jau seniai nuoširdžiai nesijuokė. O tada suprato, kad juokiasi iš savo pačios juokelio, ir staiga jai pasidarė dar juokingiau. Emilija nustojo juoktis, tačiau Salomėja vis dar kvatojo.
- Nu va, prasideda, - lyg 10 metų pažinojusi Salomėją ir žinodama, kad šitas juokas greitai nesibaigs, tarė Emilija.
- Gerai, gana, - kiek nekantriu balsu pasakė Emilija, Salomėjai besišluostant iš juoko ištryškusias ašaras. – Už 20 minučių pietūs. Einam, ten dar papasakosiu apie kelis žmones. Nors, atvirai sakant, man jie ne itin patinka.
Salomėją kiek sutrikdė žodžiai „atvirai sakant. “ Kodėl ši vis dar nepažįstama, nors dėl neaiškios priežasties jai keistai artima mergina, yra tokia nuoširdi? Ir kodėl pati Salomėja nejautė noro nuo jos slėptis?
- Žinai, man apsikritai nelabai patinka žmonės, - šiek tiek patylėjusi pasakė Salomėja.
- Bet juk tu ir pati žmogus, - nutaisiusi dirbtinai nepatiklią išraišką atšovė Emilija.
- Būtent, - šypterėjo Salomėja ir atsistojo. – Tai einam?
Emilija pasekė Salomėjos pavyzdžiu ir abi moterys išėjo pro duris link valgyklos.
*
Per pietus Emilija Salomėjai išklojo beveik visų pacientų biografijas – bent tiek, kiek leido jos žinios, kurios, deja, buvo ribotos – Salomėja suprato, kad ir Emilija, iš tiesų, nėra nei iš kalbiųjų, nei iš drąsiųjų. Visi pacientai, supantys dvi moteris, neatrodė išskirtiniai – visus juos kankinko tai depresija, tai kitos panašios ligos, kurios vienu ar kitu momentu taip apsunkino gyvenimą, kad jis tapo kone nebepakeliamas, tad teko imtis, gydytojų žodžiais, kraštutinių priemonių. Tačiau visi čia esantys gerai suprato, kad tai dar joks ne kraštutinumas, kad gali būti ir daug blogiau. Po pietų sekė „lauko pertraukėlė“ (arba, kaip sakė Emilija, laikas, kai mus kaip šuniukus išveda pasivaikščioti). Išėjusi į lauką, Salomėja giliai į plaučius įtraukė šalto vėlyvo rudens oro ir apsidairė: šis šunparkis žmonėms, iš tiesų, nebuvo labai prastas: jis priminė gerai prižiūrėtą parką, kuris vėlyvą pavasarį sužydi visomis vaivorykštės spalvomis, o vėlyvą rudenį pripildo širdį malonios nostalgijos. Emilija rankos mostu parodė Salomėjai suoliuką, kurį pati Salomėja nusižiūrėjo vos išėjusi laukan. Abi moterys prisėdo.
- Eik tu sau, kaip šalta, - kone drebėdama tarė Emilija.
- Maloniai vėsu, - tyliai atsakė Salomėja. – Šalta tik boboms.
Emilija trumpam nepatenkintai dirstelėjo į Salomėją, kurios dėmesį jau buvo patraukusi grupelė pacientų.
- O anie kas tokie? – paklausė ji. – Per pietus jų nebuvo?
Emilija kelias akimirkas patylėjo ir, atrodo, nenoriai ėmė kalbėti:
- Aha. Jie iš trečio aukšto. Vaikšto kartu su mumis, bet valgo atskirai. Nežinau, iš visų, kurie man nepatinka, šitie man nepatinka labiausiai.
- Kodėl?
- Nelinkiu sužinot, - aiškiai turėdama kažką minty, tačiau taip pat aiškiai nenorėdama to atskleisti atsakė Emilija. Salomėja pajautė, kad Emilija nebenori kalbėti apie tuos tolumoje besijuokiančius vyrus ir tarė:
- Žinai, namie... – staiga nutilo, galvodama, ar miestą, o tiksliau – tai, kas yra už psichiatrinės ribų – tinka vadinti namais. – Namie yra toks suoliukas. Ten prie upės, eini palei ją iki Žvėryno tilto, praeini jį, trečias nuo tilto. Nežinau, kuo jis toks ypatingas, bet man ten labai patinka. Ypač naktį. Taip gražu. Ir ramu.
- Man tai labiau patinka dienos, - beveik be emocijų tarė Emilija.
Salomėja nelabai suprato, kodėl Emilijos nuotaika taip staiga persimainė, bet nesijautė pakankamai artima, kad galėtų klausti. O ir suprato, kad mažai kuo galės jai padėti.
Po trumpos valandėlės pro lauko duris žilą galvą iškišo seselė, ženklais rodydama, kad laikas grįžti vidun.
*
Po vakarienės abi moterys grįžo į savo palatą. Emilija ėmė vartyti kažkokią knygą, kurią, atrodė, jau kelis kartus yra perskaičiusi. Pro duris nelauktai įbėgo jauna seselė ir atnešė dvi mažas stiklinaites su keliomis tabletėmis abejoms pacientėms. Abi jos sutartinai linktelėjo atsidėkodamos. Seselei išėjus, Emilija pirmą kartą per visą popietę prabilo:
- Nu ir? Kaip pirmoji diena?
- Žinai, atvirai sakant, - Salomėją vėl trumpam suglumino šįkart jau jos pačios nuoširdumas, - įsivaizdavau kitaip. Ką aš žinau, baltos palatos, po vieną, griežta tvarka. Nu, žinai.
- Aha, per daug filmų žiūri, - kiek pašaipiai tarė Emilija. – Čia juk ligoninė. Tai viskas ir veikia kaip ligoninėj. Tik tiek, kad ligos kitokios ir jas gydyti reikia kitaip.
- Bet, iš tikro, šitas man vis dar neaišku. Kaip gali pagyti tokioje vietoje, kur visi aplink... – Salomėja trumpam nutilo.
- Išprotėję? – nelaukdama, kol Salomėja vėl ims kalbėti, tarė Emilija. – O kaip pagyja ligoninėse nuo kokio plaučių uždegimo, kai visi aplink juo serga?
Salomėja norėjo kažką atsakyti, bet nelabai žinojo, ką. Tačiau Emilija, atrodo, nė nesitikėjo atsakymo ir tęsė toliau:
- Iš viso, manau, kad tokioje vietoje kaip tik geriausios sąlygos pagyti. Na, bent kai kuriems. Žinai, šiaip gyvenime mums nuolat reikia apsimesti normaliais. Tačiau kartais mes to nebegalime. Manau, kad gyvenimas mums priskiria roles ir jei psichas – viena jų, turime ją suvaidinti. Tačiau visuomenėje labai sunku šitą vaidmenį įgyvendinti, todėl tokia vieta, kur aplink tave vieni psichai, tampa nuostabiu teatru. O tik baigusi vaidinti vieną rolę, gali imtis kitos.
- Jaučiuosi kaip kalbėdama su kokiu Antikos filosofu, - visai nepašaipiai tarė Salomėja.
- Taip, šiame pasaulyje viskas, net paukštvanagių skrydis, turi prasmę, - dabar jau žaisminga intonacija tarė Emilija. – Kiekvienas tariasi tiksliai žinąs, kaip turi gyventi kitas, bet nei vienas nežino, kaip turėtų gyventi jis pats.
- Gerai, nustok cituot Coelho, - su šypsena veide tarė Salomėja.
- Teisingai, nekenčiu žmonių, skaitančių Coelho, - rimtu veidu atsakė Emilija.
Salomėja dirstelėjo į Emilijos rankose laikomą knygą.
- Bet gi tu pati skaitai Coelho, - nutaisiusi dirbtinai nepatiklią išraišką pasakė ji.
- Būtent, - šypterėjo Emilija ir išgėrė savo porciją vaistų. Jos pavyzdžiu pasekė ir Salomėja.
*
Po kelių dienų Salomėjai jau nebereikėjo kopijuoti kiekvieno Emilijos veiksmo – ji puikiai žinojo, kada reikia keltis, kada reikia gerti vaistus, kada patiekiamas maistas ir net kada koks pacientas pasirodo lauke. Nepaisant to, Salomėją dažniausiai galėdavai rasti kur nors šalia Emilijos, nes, nors Salomėjos išsiugdytas mandagumas (kuris greičiausiai tebuvo savita socialinė norma) vertė ją bent bandyti susipažinti ir užmegzti kažkokį ryšį su kitais pacientais, to ryšio jai rasti nepavyko ir dažniausiai pokalbiai su aplinkiniais baigdavosi ties „Labas. “ Niekas čia neklausdavo „Kaip laikaisi? “ (nors, geriau pagalvojusi, Salomėja suprato, kad ir šiaip jos to nuoširdžiai retai kas beklausdavo), nes visi čia laikėsi taip, kaip išmanė, o kitų laikymasis mažai ką domino. Eilinį kartą atėjus laikui pasivaikščioti, Salomėja, nė nesulaukusi Emilijos, išėjo į lauką ir tiesiu taikymu pasuko link jau mėgstamiausiu tapusio suoliuko. Šįkart, deja, jis jau buvo užimtas. Tai Salomėjai pasirodė keista: niekas niekada ant jo nesėdėdavo, tik ji ir Emilija. Tačiau šįkart ant jo įvairiausiomis pozomis išsidrėbę sėdėjo tie patys pacientai, apie kuriuos pačią pirmą dieną taip nenoriai užsiminė Emilija.
Įprastomis aplinkybėmis Salomėja būtų nuėjusi ir radusi kitą suoliuką ar grįžusi ten, iš kur atėjo, tačiau ją domino tie paslaptingi pacientai, nuo kurių, kaip ji pastebėjo, visi laikosi atokiau.
- Laba diena, čia ne jūsų suoliukas, - priėjusi ir pati išsigandusi savo pasitikėjimo savimi tarė Salomėja.
- Labukas, - tarė vienas iš pacientų, kitiems pradėjus švilpti. – Jo, ne mūsų. O ligoninės. Tu esi tiesiog genijus.
Po šio komentaro vyrų gauja pradėjo garsiai kvatoti, o Salomėja kiek pasimetė, tačiau, vėl jos pačios nustebimui, tarė:
- Aš ant jo nuolat sėdžiu. Gal galite rasti kitą?
- O jei negalime? Gal padėsi? – vėl mirktelėjo pasisveikinusysis.
- Gali prisėsti man ant kelių, - nusišypsojo kitas, tapšnodamas sau per koją.
Salomėja suprato, kad jai nieko nepavyks ir apsisuko eiti. Pavymiui dar girdėjo vyrų juoką ir švilpavimus, tačiau nusprendė į tai nekreipti dėmėsio. Nepaisant to, tai ją šiek tiek (o gal net labai, pati Salomėja to iki galo nesuvokė) erzino.
Grįžusi į palatą, ji rado Emiliją skaitančią tą pačią knygą.
- Žinai, nėjai į lauką kaip žinodama, - prabilo Salomėja.
Emilija pakėlė akis nuo knygos.
- Mūsų suoliuką užėmė, - vėl tarė.
- Aha, šiandien lankymų diena. Bet jų niekas niekada nelanko, tai vat ir naudojasi proga.
Salomėja nustebo, kad Emilija iškart suprato, kas buvo suoliuko okupantai.
- Iš kur... – žiojosi klausti ji.
- Aš čia jau gerą pusmetį, spėjau įsidėmėt tendencijas, - užversdama knygą atsakė Emilija. – Pas tave niekas neatėjo?
- Kiek žinau, ne, - sėsdamasi ant lovos atsakė Salomėja. – Visi užsivertę darbais.
- Ir ką, dėl to pamiršta šeimą?
- Ta šeima kartais per darbus irgi daug ką pamiršdavo. Ir nemanau, kad pamiršta. Gal greičiau nespėja.
- Jei labai nori, rasi laiko.
- Ar tu vėl kažką cituoji?
- Nežinau, matyt.
Emilija jau vėl norėjo imtis knygos, bet Salomėja nenorėjo, kad pokalbis taip greitai baigtųsi.
- O pas tave kažkas ateis? – paklausė ji.
- Ne, - lakoniškai atsakė Emilija. – Maniškiai manęs išsižadėjo, kai sužinojo, kad esu beprotė.
Tai pasakiusi, Emilija trumpai nusišypsojo.
- Nepyk, bet ar ne durna išsižadėt žmogaus, nes jis išprotėjo?
- Gal, bet ar ne durna išprotėt?
Abi moterys susimąsčiusiais žvilgsniais pervėrė viena kitą ir nusijuokė. Atrodo, kad kartais jas abi sukrėsdavo jų pačių minčių gilumas.
*
Salomėja jau snaudė, kai išgirdo tylų Emilijos balsą, šaukiantį ją vardu.
- Užsimesk striukę, - pasakė tas balsas tamsoje, vos Salomėjai pramerkus akis. – Einam laukan.
Salomėja nelabai suprato, kas vyksta, tačiau nuolankiai paklausė ir nusekė paskui tamsoje vos įžiūrimą Emilijos siluetą. Moterys tyliai išslinko pro duris, kurios, Salomėjos nuostabai, buvo nerakintos.
- Dieną negalėjai pasėdėt, tai va. Gi tau labiau patinka naktys, - joms priėjus prie mėgstamiausio suoliuko tarė Emilija.
- Ačiū, - tyliai pratarė Salomėja ir pajuto, kad jos akyse kaupiasi ašaros. Ji nesuprato, kodėl nori verkti, bet žinojo, kad ne iš liūdesio.
- Žinai, - pradėjo Emilija, - Tu esi labai gera mano draugė.
- Bet mas pažįstamos kokias dvi savaites, - kiek nustebo Salomėja.
- Gal. Bet yra žmonių, kuriuos pažįstu dvidešimt metų. Ir vis tiek jie man ne draugai. Jie yra pažįstami. Kad kažkas taptų tavo draugu, nereikia daug laiko. Daug laiko prireikia tam, kad tai suprastume.
Salomėja tylėjo ir žiūrėjo į tolį. Toks Emilijos pareiškimas jai atrodė labai drąsus. Ir ji nežinojo, ar yra pasirengusi būti kieno nors draugu – jai tai atrodė labai didelė atsakomybė.
- Ką nors atsakysi? – su sau nebūdingu nekantrumu paklausė Emilija.
- Nežinau, - trumpai tarė Salomėja.
- Nieko. Gal tau dar reikia laiko. Leisiu tau pakalbėti su savimi. Einu.
- Pala, tu žinai? – nustebo Salomėja.
- Čia beprotnamis, - nusijuokė Emilija. – Čia visi kalba su savim.
Salomėja nusišypsojo.
- Ir mačiau, kaip kalbėjai su savimi pakeliui į dušą, - po trumpos pauzės pridūrė Emilija.
Salomėja palydėjo Emiliją žvilgsniu ir dar valandėlę sėdėjo ant suoliuko. Galiausiai atsistojo ir grįžo į palatą, kur Emilija jau miegojo.
*
Atsikėlusi ryte, Salomėja nerado Emilijos palatoje. Ją tai šiek tiek suneramino, bet tada moteris atsiminė, kad ją neramina beveik viskas, ir nuėjo pusryčiauti.
Kai Emilija grįžo vakare, Salomėją užliejo nepaaiškinamas džiaugsmas.
- Tai kur buvai? – paklausė ji.
Tačiau Emilija nieko neatsakė ir griuvo tiesiai į lovą. Salomėja pamatė mėlynę ant jos rankos ir suprato – jai leido vaistus, bet ilgai nerado venos.
- Nori pasišnekėt? – vėl, šįkart ramiau, paklausė Salomėja.
- Gal ryt, - tyliai išlemeno Emilija.
Salomėja negalėjo užmigti visą naktį. Ji nesuprato, kas nutiko Emilijai, tačiau žinojo, kad tikrai nieko gero. Per dvi savaites jau buvo spėjusi išsiaiškinti, kad vaistus leidžia tik nepaklusniems ir problematiškiems ligoniams. O ji puikiai žinojo, kad Emilija nebuvo linkusi nei į nepaklusnumą, nei į problemų kėlimą. Negalėdama užmigti, Salomėja atsisėdo ant lovos ir pro langą pamatė jų taip mėgstamą suoliuką. Ant jo vėl sėdėjo ta grupelė pacientų, užėmusių jį aną dieną. Staiga Salomėją suėmė nepaaiškinamas pyktis ir ji, nė neužsimetusi švarko, išlėkė laukan.
- Jūs kalti, - beveik išrėkė Salomėja, priėjusi prie vyrų.
- Mes tikrai kalti, nori ir tu būt kalta? – vėl pamerkė jai akį vienas jų.
Salomėja, pati to nesuvokdama, trenkė jam į veidą. Šis norėjo šokti iš vietos ir trenkti atgal, tačiau jį, jau atsitokėjusios Salomėjos nuostabai, sustabdė jo draugai. Vyras pažiūrėjo į Salomėją ir nusispjovė. Salomėja apsisuko ir nieko nepasakiusi grįžo atgal į palatą. Emilija sėdėjo ant lovos.
- Ir kam to reikėjo? – piktu balsu paklausė ji.
- Nes per juos prie tavęs prisikniso? – nė kiek ne švelnesniu balsu atrėžė Salomėja.
- Ką tu čia nusišneki? – dar pikčiau paklausė Emilija. – Tik pridarysi problemų. Tiek sau. Tiek man.
- Tu čia prie ko? Jei jau jie tau nieko nepadarė, kuo visiškai netikiu, - sėsdamasi ant lovos atsakė Salomėja.
- Jie tikrai nekalti, - dabar jau liūdnu balsu tarė Emilija. – Kažkuri seselė pamatė šituos, - Emilija atsiraitojo rankovę ir parodė Salomėjai šviežius randus ant riešo.
Salomėja kurį laiką sėdėjo tyloje.
- Kam? – teištarė, nes jautė, kad akyse jai kaupiasi ašaros.
Emilija nieko neatsakė. Po kelių akimirkų ji atsigulė ir užsisuko į sieną. Salomėja pajuto, kaip jos skruostais bėga ašaros. Ji girdėjo, kaip labai tyliai kūkčioja ir Emilija.
*
Savo pačios nuostabai, atėjus išsvajotai dienai, Salomėja niekur nenorėjo eiti ir nenoriai krovėsi daiktus į savo sportinį krepšį.
- Tai palieki mane? – kaip visada su lengva pašaipa paklausė Emilija.
- Tu man ne vyras ir ne žmona, kad tave palikčiau, - gana rimtai atsakė Salomėja.
- Tai kas aš? – šįkart rimtu tonu vėl paklausė Emilija.
Salomėja kelias sekundes patylėjo.
- Pakalbėjau su savim ir nusprendžiau. Labai gera draugė.
Kelioms akimirkoms palatoje stojo visiška tyla. Tada Emilija ėmė juoktis – beveik taip pat, kaip tą pirmą dieną. Prie jos prisijungė ir Salomėja.
- Gerai, gerai, eik greičiau iš čia, atlaisvink vietą, - Salomėjai vis dar juokiantis tarė Emilija.
- Iki, - išeidama pro duris trumpai ištarė Salomėja.
- Aha, ate, - trumpai atsakė Emilija. – Negrįžk.
Salomėja atsisukusi per petį šypterėjo. Abiejų moterų akyse blizgėjo ašaros, tačiau nė viena iš jų nežinojo, ar jos džiaugsmo, ar liūdesio. Greičiausiai, abiejų.
*
Išaušo Kūčių rytas. Salomėja, visą naktį pakavusi dovaną ir rašiusi sveikinimą, sėdo į autobusą, vežantį ją ten, iš kur ji tik prieš kelias savaites grįžo namo.
- Salomėja Rakauskaitė pas Emiliją Pumputytę, - vėl tai pačiai stikliniame kabinete sėdinčiai moterytei tarė Salomėja.
Moteris gerą minutę spoksojo į kompiuterio ekraną.
- Jos nebėra, - tarė be emocijų.
Salomėją išpylė šaltas prakaitas, ji pajuto, kaip visa ėmė drėbėti. Moteris pakėlė akis nuo kompiuterio.
- Ta prasme, čia nebėra. Išleido. Šiandien ryte.
- Kur? – vis dar drebančiu, bet palengvėjimo kupinu balsu paklausė Salomėja.
- Ką aš žinau ir koks mano reikalas? – atšovė moteris ir vėl įsistebeilijo į ekraną.
Salomėja išėjo iš ligoninės ir iš lėto ėjo link stotelės. Ji tik dabar suprato – nei ji, nei Emilija nepaliko viena kitai jokių savo kontaktų – jos težinojo viena kitos vardą ir pavardę. Salomėjai visą kelią namo norėjosi verkti, ji kaltino save, kad buvo tokia kvaila, bandė nuspėti, ką dabar darys Emilija, kuri – Salomėja suprato – neturėjo, kur eiti.
*
Vakare Salomėja kaip visada nusprendė išeiti pasivaikščioti. Jai reikėjo pabūti su savimi, reikėjo susitaikyti su savo likimo, dėl kurio didele dalimi pati buvo kalta, neteisingumu. Ji iš lėto ėjo pro Žvėryno tiltą link savo mėgstamiausio – trečiojo – suoliuko, o ant palaidų jos plaukų tyliai krito pavienės snaigės. Staiga ji pamatė žibinto vaiskiai apšviestą sėdinčią moterį. Ji nematė jos veido, tačiau jo jai ir nereikėjo.
- Ei, čia mano suoliukas, - priėjusi iš nugaros švelniai tarė Salomėja.
Emilija, neatsisukdama į ją, nusišypsojo.
- Einam pas mane valgyt Kūčių, - vėl tarė ji. – Čia baisiai šalta.
- Maloniai vėsu, - atsakė Emilija ir atsistojusi nusėkė paskui Salomėją.