Kiek upėj tėkmių

Aš mylėjau
Kaip smėlynai
Myli kai nulyja
Aš myliu tave
Kaip miškai ošia
Pavasary žiedais
Pasipuošę
Aš kartu
Kai tu nežinai
Aš tau ranką tiesiu
Bet tu nematai
Kas man žvaigždynai
Kas man žydėjimas
Lauko gėlių
Jei nežino jinai
Kad jos grožį
Kaip dangų giriu
Ir šypsosi Neris
Kai palietus
Džiaugiasi širdis
Kiek tos Neries tekėjimo
Tiek viržynuose žydėjimo
Kas uždegtą ugnį
Ima tildytis
Tas niekada nežinos
Kaip šiluma gydytis
Dengtis tarsi kilimu
Bučiniais mylimos
Kurių laukti
Jau negaliu
Nes į šaltą
Lapkričio naktį
Vienas einu
Šypsos mėnulis
Tave vieną
Aš myliu
Atsigulęs su katinu
O kiek į upę tėkmių
Man šalta
Tačiau nebaisu
Mėnesienos nuometą
Baltą
Nuraškęs nešu
Jei priimsi žydėjimą
Upės tėkmių
Žvaigždynų žibėjimą
Žavesiu nebyliu
Tai per amžius
Su tavim lieku
O jei ne
Kai išsprogs kaštonai
Nudažysiu tau dangų
Raudonai
Ir išeisiu
Kur širdį maloniai
Vadinsiu ledu