Trumpi, menki prisilietimai,
Bet kupini jautrumo ir švelnumo
Nekaltas proveržis jausmingo flirto
Akimirką tik tęsės, bet pakirto
Širdis neteko ramaus ritmo
Galva nežino ką daryti
Tai buvo keista svetima ir nauja,
O mintys vis apie tą patį mina
Atgal į praeitį gražina.
Taip buvo gera vėl kažką pamilti.
Ar tai tiesa, sunku sau pripažinti,
Nes dar gerai nespėjau aš pažinti
Tų rankų, lūpų ir tavų akių
Tokių drąsių ir įžūlių,
Kurios gilybe sužavėjo,
Ką manyje jos įžiūrėjo,
Nesužinosiu niekada, nujaust galiu,
Nes ilgesį mačiau ir skausmą iš gelmių
Kai leidomės į kelią
Tu ir Aš - abu savu.
Nebūtina pykti ant Erlos. Ji vertina kaip profesionalė, taip, kaip pati supranta, koks turi būti eilėraštis.
Kadangi aš nieko bendro neturiu su literatūra, a, sakykime, vertinu iš jausminių pozicijų, subjektyviai. Šis eilėraštis visumoje man patiko, tačiau jausmo jame maža. Juk tai meilės lyrika, todėl jau pats savaime, tokios tematikos kūrinys reikalauja ne tik pasakoti apie savo jausmus ir patirtus įspūdžius, bet ir atverti truputi savęs. Čia to nėra. Autorius kažkur toli.