balta

tai tu kai ėmė snigt rugsėjy
baltai nudažęs debesį
dažus juokaudamas išpylei
jais slysčioju nuo pasakos
kurią rašei turbūt ne savo
mana ranka vedžiojai
išsigalvojimų erdves

skraidindavo mane iš čia
iš žemės rūbų išsinert
užmiršti kasdienybėj viską
aplink mane tiek tviskančių
niekų bet minioje per piką
tuščia erdvė triukšme
vienatvės nuostabai

jei kada nors lyg ostiją
įdėsi tylą man į delną
kartu su ja ištirpsiu
kad atgimčiau vėl balta