Lyg skustuvo ašmenys...

Pianinas
Juokas
Poezija
Naktys
Medus
Skustuvas
Cigaretė
Skrybėlė
Katinas
Artumas


Tavo protas. Aštrus, kaip horizontas tarp ryto ir nakties...
Ši naktis stebuklinga – be atvangos ir pabaigos.
Praradau laiko ir vietos nuovoką, nesuvokiu, kas esu ir iš kur atsiradai Tu? Tokia pasakiškai graži ir begėdiškai nuoga. Visai, kaip poezija, tokia – imkit mane ir skaitykit. Dievinu poeziją ir Tave. Ilgai žiūriu i Tavo akis... Skaitau, bandau rasti pagrindinę mintį. Tu tyli ir šypsaisi, atrodo tuoj tuoj iš Tavo lūpų, saldumo kaip medus, išsprūs dar saldesnis juokas. Koketė esi. Čia pat surimtėji,  nuleidi akis, kad neišsiduotum ir kad aš nesužinočiau pagrindinės minties.
Kaskart, kai pamatau Tave aš pamirštu kvėpuoti, bet šį kartą, man regis- širdis sustojo. Ne iš baimės tikrai, iš jaudulio. O gal ne širdis, gal laikas sustojo ir tyla stojo, nes tik plakimą girdžiu.
Nekantrauju paliesti Tave, bet bijau, kad neišnyktum kaip Vasarvydžio nakties sapnas ir neišsisklaidytum, kaip ankstyvo rudens ryto rūkas. Mūsų akys kaip pro rūką, lyg girtuoklių apsiriję, apsvaigę viena nuo kitos...
Nedrąsiai,  mažais žingsneliais, pagaliau ateina artumas.
Jis glosto Tavo plaukus, bučiuoja Tavo kaklą, akis, lūpas, krūtis... Lyg grodamas pianinu savo lengvais pirštais iščiupinėja kiekvieną Tavo kūno lopinėlį, klavišas po klavišo, akordas po akordo, čia minoras, čia mažoras, o čia kulminacija... Pasigirsta Tavo virtuoziškas glissando...
Koncertai nesiliauja visą naktį, kaimynai kraipo galvas... Tu deklamuoji man poeziją. Iš Tavo lūpų ir su Tavo balsu- man nors ir tvanas! Šiąnakt  mes vienas kūnas ir viena siela. Sujungėme abi  jėgas į vieną ir tapome nenugalimos.
Nelaukiam brėkštančio ryto, kai katės po langais ims rąžytis...
Lyg skustuvo ašmenys brėkšta horizontas tarp nakties ir ryto, kai užsidėsi skrybėlę ir mes surūkysim po paskutinę cigaretę...
Dar pabuk... (sakau) Neišeik niekad (tyliai maldauju).