nematoma

žmogus stovėjo
dangus buvo juodas juodas
žvaigždės it išbadytos skylutės
adata
kaip balandžių nutaškyti
šaligatviai
bet jis to negalėjo matyti
nes stovėjo
ne toje pačioje vietoje
kaip vakar
jis šiandien
duše verkė
prisimindamas
paprastumą
vaikystėje
už akvariumo stiklo
žuvis dungsėjo galva
ir kvietėsi būt pamaitinama
viskas taip paprasta ir aišku
tik kaip man save pamaitinti
kai maistas be skonio
kai visa tai ką matau
jau nebe maistas
mano vaizduotei
tai tik šiaip kažkur
skaitytos knygos
puslapiai
kai atrodo jog
šimtus kartų jau buvai vedęs
moterį
šokant
susiduria keliai
o stovint duše
viskas nematoma