Melancholiškai, brolau.

atmintimi išklaidžiojus
žmonių rankomis supiltais
nedidukais kupsteliais
kone dažniau klausančiais
nebylių maldų už didingiausius šventorius

laike

kol ne vieniši dylantys kaulai
iš atminties išpūstytais trupiniais
užsilikusiais
tik
kurių neišeina apgauti

beblunkanti kiekvieno istorija
su ką tik atėjusiais ir dar besiruošiančiais ateiti

o tu nesiginčyk su manimi
tai mano sapnas
liksi
jame nuolat jaunas ir gyvas
labiau nei aš
gyvenimo ne artomis veido linijomis
svoriais nenulenkto kūno
dūmams nurimus kraujyje
glosniai valau nuo tavęs kasdienos dulkes
tampriais vaikystės mazgeliais susirišusi

VIEŠPATIE
LEISK IŠVYSTI JAM SAVO ŠVIESŲJĮ VEIDĄ