Laukiu – gal mane pašuks...
Bet... žodžiai mirė.
Niekas prie uosio nebelauks -
nubėgo meilė brydėm, brydėm...
Aukšta žolė užžėlė nueitus takus.
Geltona rytmečio šviesa,
klajūnas vėjas neramus
nenori išklausyt manęs -
įleist į sugriuvusius namus...
Ten -
pievelėje, prie prūdo,
raktažolės geltonai žydi,
iš vaikiškų sapnų išsprūdę,
žvaigždžių akys mane lydi...
Jaučiu – gyventi verta,
nors nešu „sunkų savo kryžių“
Oi – ne vieną, o daug kartų
raktažolių vainiką pyniau...
Neverkiu ir nesiskundžiu,
kad žodžiai mirė.
Iš dienų, iš valandų, sekundžių
surenku, kas liko
raktažolių pievos brydėj...