Išbarstysiu jausmus vasarinius

Išbarstysiu jausmus vasarinius
Per miškus, per laukus, per klonius
Ir gal tapsiu aš vėl pašaliniu,
Tiktai to nesupras gal žmonės.

Ir intrygos jau tampa ne vietinės,
Į saulėlydį svetimą bėga.
Nors dar amžius, atrodo, avietinis,
Nesvaigina. Nežinau ar tai bėda?

Visos dienos  bespalvėmis tapo,
Kambaryje vaizdas toks pat.
Negirdžiu ką man laikrodis sako,
Kaip ir daugelį metų kadais...

Ir jau stygos gitaros nutrūkusios,
Gyvų rankų riešai užlaušti.
Iš mylinčių lūpų, dabar jau sugrubusių,
Buvo žodžiai, dabar pamiršti...

Pykstu, gudrauju nuo nakties snaudulio,
Gyvenimo pykčio lapus dar skinu,
Bet nuramintas beviltiško graudulio
Vėl svajoti skrendu. Gyvenu!