Kažkada 2

Girdėjau kaip sudužo siela.
Kaulų dulkės tarsi sniegas nusėdo į plaukus -
Beregint pasenau.
Drebančiom rankom gaudžiau, glaudžiau prie krūtinės
Ant pašiurpusios odos mėnulio krateriai, strazdanoti paukščių takai
Akyse buvo žvaigždynai, kad galėtum sugrįžti.
Stebėjaus kaip lengva, kai nieko nėra.
Pirštais sruvo nukarūnuota amžinybė,
Virtus sekundėm.
Kvepia rytu ir šienu kadaise išmokta malda
Tolumoj perskrodžia dangų naktis
Nusipurtau gyvenimą.
Tylą supjausto aimanos
Klykia paukščiai ir mamos, kurių sūnus negrįžta.
Spengia ausyse. Lopšinę pats sau padainuosiu.
O Dieve,
Girdėjau kaip sudužo mano siela.