Vienatvė

Vienatvėj gyvenimas kitoniškai skaitomas,
Vis ryškiau ir aiškiau laiko virsmas girdimas
Ir po truputį dingsta beveidžiai veidai,
O pavargusiom lūpom daugiau nieks nemeluos.

Ramiai sau vartai praeities tuščius puslapius,
Šypsaisi ramiai nepataikusiems metams gyvent,
Nepalūžai ir tavoji širdelė nesensta dar
Nuo išdavimų, bailumų – daugiau jų nėra.

O draugai tavo – šilai žaliuojantys
Ir iš žemės – tik syvai pušų.
Šviesuliai danguje jau bevardžiai, bežadžiai,
Meilės pėdsakai juose atvėsia, šalti.

Tavo švytinti siela dar kibirkščiuoja,
Liepsnuoja dalindama šilumą jiems.
Dosniai gyvenimas duoda likimui bonusus,
Kad netapai basakoju liokajum
Ir nevogei bailiai tu svetimo balno...

Gal pažvelgs į langelį mylimos akys
Ir sukandžios tave geidulingos pagundos.
Tu praversi duris ir sukils audra pergalinga
Nepamirštamo geismo atstumų .

Bet vienatvė greičiau draugu gali tapt
Ir taip pat piktu priešu pavirst.
Bet ar būtina apelioti į tai?
Gal tai daktaras, budelis... kas tai atskirs...