Ką jūs pagalvojate, kai staiga suprantate,
kad prisimelavote?
Tik truputį. Lengvai. Beveik, vos...
Neplaukėte, o tik ėjote pakrante, ta
antra netiesos upės puse, ne aklaviete,
žingsniu, kuris jėgų neeikvos.
Ar pamenate nuodėmių asmenuotę – kas
priverstų sustingti vidumi? Tai
galiausiai apsivynioja istorija.
Bet juk žinote minčių stovinčias nuotekas
ir tai ne pasakos, jokie mitai,
siena ir jūs jaučiate savo storį ja.
Jūs ką tik buvote per arti. Na
gerai, nepasakosite, ką girdėjote
apie save, niekam. Pajusite per daug aiškiai,
kad būti per arti savęs – reiškia rutiną.
Suprasite be vertėjo tą
slidžią skolą, kurioje vien daugtaškiai.
Ir būtent tąsyk jūs
pagalvosite – ak, visi taip
ir ką gi, ir nieko gi. Na tai
tiesiog tokios aplinkybės ir situacijos,
tokie netikėti vizitai,
tokie neturtingi mecenatai.