Kaip gyveni?

Jei kas klaustų:
–  Kaip gyveni?
Per rasotą pievą brisdamas,
Pripažinčiau – dažniausiai jausmu,
O tai reiškia – pastoviai klysdamas,
Kad kuklumas visad nugalės
Ir ne pinigas atneša jėgą.
Myniau aš ant aštrios dilgėlės
Gal dar basas išbėgsiu į sniegą,
Ir taip šilta bus kojoms tada,
Net į šaltą trobą sugrįžus.
Į užvertas duris su kakta
Belstis kantriai esu pasiryžęs.
Jei turėčiau sparnus... Kam man jie.
Jau geriau kurmio akląją jėgą.
Aš lindžiu, lyg urve, vis namie,
Bent nejausčiau kaip dienos bėga.
Tik jau rudenį jaučia širdis
Kai šukuojasi gluosniai vėjyje,
Bumbsi būgnais sena obelis,
O eiles skaitom jų nesudėję.