apie du ratu

I

ars poetica esti kaip dviratis
turi nesustodamas minti į kalną
o viršūnė vis tols nuo tavęs
kaip svetimo moteris

gyvatiškais serpantinais
vingruojanti
angis
iš akmens išperėta

kol mini
prieš akis švyti blausi jonvabalio
švieselė
nustosi – nematysi jau priekyje
nieko toliau savo nosies galiuko

ars poetica esti kaip dviratis
turi arba ne
mini arba nemini
geruoju

bandai išrasti ratą
arba išeiti iš jo

jauti vėjo jėgą
kol švilpia ir vėl pro tave 
seni dviračiai čaižiais skambaliukais
raginantys pasitraukti
kitapus

II

ilgesiu kaustyti čiuožikų ratai
gervių kojos
plonytės kaip stebulės
išstypusios kaip stipinai
lūžtančios spinduliais vandenin
raudonuojančio rudens sauloplūdžio

trūksta dardėdami šipuliais nušipuliuoja

tik ak imirka ir tebūnie
tamsa
kur miegantys kloniuos lūpomis
naktį apžioja
kaip kietą duonos plutą
pamažu tirpstančią burnoje
kol suminkštėja
kol kalba varinėjama kolbose
kol žvakės kvepia koriais
bet niekas neatmena bičių

apsibrėžęs aplink save kreidinį ratą
trečiąją naktį
prie miruolės budžiu

nelyg kastanjetės klaksi
Vijaus blakstienos

naktis tamsi svaigi lyg alkogogolis