Tyloje mano mūza prabunda

Tyloje snūduriuoja rugpjūtis,
Vėsią ašarą braukia aptingęs,
Puošia pievas žiedais rudeniniais,
Stebi vasaros pabaigą ilgą.

Tyloje blėsta vasaros karščiai,
O saulėlydžiai tapo paveikslus -
Tamsiai mėlyną drobę išpaišo
Raudonais, geltonais piligrimais.

Tyloje vysta žiedas lelijos...
Pasimetęs žilvičio lapelis,
Vėjo genamas jį apkabina
Ir niūniuoja rudens dainą tylią.

Tyloje mano mūza prabunda,
Apsižvalgiusi, stebisi tyliai:
„Dar rugpjūtis parimęs už lango,
Tai ir aš parymosiu truputį“.