artumo dėlionė
kaskart susijaukia
kai banga bangą pasivijus pargriauna
aš smėlin susmeigęs pirštus
kojų ir rankų
sėdžiu kaip pilys ir laukiu
ramuma viduje
žuvėdros dangumi
kaip arbadžolės vandeniu
viską paryškina
ties horizontu dangus jūra apsimeta
mažyčiai padrikai išsibarstę laiveliai
kaip ašaros tavo kai vėluoja dienelės
uola sugeria smūgį net tai atrodo ramiai
garsas kaip akys hipnotizuotojo
tik dar labiau paryškina
jūros gabumą
suartinti tai kas per atvirumą
būna pražudoma
sutemos slenka taip greitai
kaip juodos avys kalnais
mano demesį sutelktą sutrupina
siluetas
atsistoju ir nužingsniuoju
išsinešdamas tai kas bus sapne
susapnuota