Bet pažiūrėkite, kaip...

Vidini, ar girdi? –
toli į praeitį grįžtu,
kur užsiliko mūsų gūžtos,
sugrįžkime, pareikiame į jas,
kaip kas sumanę,
į veidrodžius nepažiūrėję,
gražūs ar – nebe.
Man regisi, kad irgi supranti, Vidini,
kad gūžtos nepavargsta laukti.


Kiti supras ar – ne,
o tu, bičiuli, privalai suprasti –
yra giesmė,
kuriai tikėjau ir tikiu,
nors priešprieša tokia,
kad savo knygos neturiu –
Aš – išmislas, į vienetą
fantazijos įkeltas...

Ar tu girdi, ką tau sakau?
O anąkart žiūriu pro langą
ir matau –.
įkritusi į baltą debesėlį,
knyga „Skaitau save “
su manimi, ją skaitančiu,
aukščiau už gėlę pasikėlė.

Aš suprantu, kad taip negali būti,
bet kai poezijoj esu – esu visur.
Atsižegnoju su visais,
net gerą žodį kalbančiais bičiuliais – – –
skrendu, skaitydamas save,
skrendu  bijodamas, kad, Dieve gink,
nors vieno, kad ir žiogo,
netekty nebeužmirščiau.

Čia mūsų žemė, čia šiliniai,
čia daug žiedų, kurie po Lietuvą visur,
bet pažiūrėkite, kaip aušra – temsta titnaginės,
kaip angelai išeina ar pargrįžta į namus...