Taip sapnavo girtuoklis Piliulė

Eidamas trisdešimt trečiuosius savo neblaivaus gyvenimo metus, Piliulė išėjo iš proto.
Pradžioje dar galvojo, kad neišėjo ir iš tikrųjų kažkas ant šulinio rentinio sėdi, bet gerai įsižiūrėjęs suprato: tai jis, Skarulių Stepas, jo miręs dėdė...
Vėl išėjau iš proto, nusiminė Piliulė. Bet negi praeisi pro šalį? Apsimesi, kad nepažįsti? Vis tik - labai svarbus giminaitis...
- Labas vakaras, dėde Stepai, - mandagiai pasisveikino Piliulė.
Jis visada mandagiai sveikinasi.
-  Sėskis, - Stepas kiek pasislinko.
Ir ko jis čia dabar? Gulėtų sau ramiai, tai ne - vaidenasi ir vaidenasi...
- Negerai, Piliule... Oi negerai gyveni... Vaikai juk auga...
- O pats! - staiga šoko Stepui į akis Piliulė. - Kada gyvas buvai, ką neatsimeni? Net klebono odekoloną išlakei! Ką - neatsimeni?
- Atsimenu, Piliule, viską atsimenu.
- Taigi... O! Ir aš prisiminiau! Pabūk!
Piliulė nubėgo į malkinę ir atsinešė butelį vyno.
- Ale matai, - rodo Stepui, - jeigu ne tu, tai būčiau ir pamiršęs. Gerai, kad užsukai – į sveikatytę!
Piliulė ženkliai gurkštelėjo ir atkišo butelį Stepui, - o jo jau nebėra.

Tada Piliulė dėl viso pikto dar pasitrynė akis ir apėjo šulinį. Ne, Stepo tikrai nėra. Tada Piliulė dar kartą apsidairė, ar boba nemato, ir keliais gurkšniai pabaigė butelį.
Gal ir gerai, kad tas Stepas šiandien čia užsuko, galvojo Piliulė vėl ant šulinio rentinio prisėdęs. Va - ir butelį prisiminiau.. Stepas negėrė – man daugiau liko...
Galvojo, galvojo taip Piliulė ir įkrito į šulinį.
- Tfu! - nusispjovė Piliulė jau vandenyje. - Reikėjo man čia ant to rentinio sėstis?.. Bet, kad tas Stepas! Prisėsk jam ir prisėsk!... Pats pasikorė ir dar nori, kad ir aš nusiskandinčiau!

Ką daryti? Šaltis kūną smelkia, girtumas iš galvos veltui garuoja... Bobą pakviesi - pamatys tuščią butelį ir paleis gerklę... Gal suversti bėdą Stepui? Nepatikės... Ech...
- Boba! - užbliovė Piliulė.
- Kas čia? Kur? Piliule, čia tu?
- Aš! - nuaidėjo.
- O Dieve! Kaip iš po žemių!
- Tai aš ir esu po žeme! Nuleisk kopėčias!
- Kur nuleisk? Ar tu pragare? - blaškosi moteriškė po kiemą.
- Šuliny aš! Šuliny!

Į žemę Piliulė išlipo visas drebėdamas:
- B-r-r... Tu net neįsi-si-si-vaiz-duo-duoji, kaip ten šalta....
- Ale tu girtas, lachūdra!
- Aha... Norė-tu-tum...
- O kas čia? - rodo į tuščią butelį.
- Tai dar, žinok, ge-ge-rai, kad tas bu-bu-bu-telis pasimaišė... Neduok Die-die-die-ve, blaivam į šu-šu-šu-linį įgriūti...

-------

Naktį Piliulė sapnuoja, kad jo šulinio vanduo į vyną pavirto.
- Kelkis, Piliule! Ir pasemk kibirą vyno! – girdi Piliulė balsą.
Tarsi kažkur girdėtą balsą?
- Sakau tau kelkis! Tavo šulinio vanduo į vyną pavirto!
- Ką? Į vyną?, - Piliulė vos spėjo paskui savo nosį atbėgti prie šulinio – tikrai vynas!
Įmetė kibirą į šulinį ir kelia. Kelia, kelia, o tas, rodos, stovi vietoje. Piliulė dar greičiau kelia. O kibiras, atrodo, dar greičiau stovi vietoje. Tada Piliulė stvėrė plikomis rankomis už lenciūgo ir iškėlė kibirą. O jame miręs dėdė sėdi.
- Taip ir maniau... - nusiminė.
- Negerk, Piliule! – sako Skarulių Stepas. – Ožiuku pavirsi! – ir ištirpo.
Šūdas! Vėl pasivaideno... Bet paragauja vyno – ale, ne šūdas! Vynas!
- Ačiū, Stepai! Užsuk dažniau!
O dabar tai atsigersiu!
O ką boba pasakys? Vėl ta boba. Ne – pradžioj atsigersiu, o paskui - boba.
Piliulė gėrė godžiai ir ilgai, bet su kiekvienu gurkšniu vis aiškiau suvokė bobos grėsmę. Todėl ir pasibeldė į teisėsaugos duris.

Pareigūnas išlindo kieman su tokiais kalconais.
- Piliulė? - labai nustebo Kuliešas. - Kas atsitiko?
- Žinok, nepatikėsi! Mano šulinio vanduo į vyną pavirto!
- Žinoma nepatikėsiu - tau išsiblaivyti reikia! - Kuliešas jau buvo beužtrenkęs duris, bet Piliulė pakišo puskibirį vyno.
- Pauostyk!
Pareigūnas pauostė, paragavo, pakraipė galvą ir pasitempė savo kalconus į viršų:
- Piliule! Aš tavęs oficialiai klausiu, ar nejuokauji?
- Tu ką? Galvoji, kad aš nerasčiau su kuo pusę kibiro vyno išgerti? Aš į tave, kaip į oficialų asmenį vidury nakties kreipiuosi! Kaip man tą šulinį nuo bobos apsaugoti?
Kuliešas pajuto pareigą. Na ir kas, kad girtuoklis?..

Iš šulinio Iškėlus pilną kibirą vyno, pareigūnas prarado nuovoką:
- Toks atvejis, Piliule, mano praktikoje pasitaiko pirmą kartą...
- Betgi tu gali apsaugoti mano šulinį nuo bobos?
- Nuo bobų, Piliule, mūsų net Konstitucija nesaugo. Galvoju, gal čia merą?.. O gal netgi kleboną žadinti?..
- Aš jau čia! - nuo vartelių sušuko meras. - Girdėjau, girdėjau!
- Negali būti?! - nustebo Piliulė.
- Viešpats keliai nežinomi! - patikino klebonas.
Paskui juos kieman sugūžėjo paštininkas Silva, jo Zosė, Patackas su Kaste, smuklininkas, beveik visas merijos personalas, šventa Aldona su davatkų klubu užpakalyje, pašto viršininkas...
Piliulė kitų ir neprisimena, - jis tik kėlė kibirą po kibiro ir pildė bokalus. Kakalio miestelis lėbavo visą naktį - kol kibiras atsitrenkė į šulinio dugną.
- Viskas! - iškilmingai pranešė Piliulė ir pavargęs, bet laimingas nuvilko kojas gryčion.

---------

Kitą dieną Piliulė miegojo iki pietų ir dar būtų dvigubai tiek miegojęs jei ne triukšmas jo kieme.
- Pažadink Piliulę sakau! - reikalavo policininko Kuliešo balsas.
- Jis serga. – nenusileidžia jo bobos balsas. - Visą naktį kliedėjo... Tegul išsimiega...
- Ponia, būkit gera, pažadinkite savo vyrą, - čia jau mero toks mandagus balsas. - Mums labai reikia...
- Sakau jums: mano Piliulė vakare įgriuvo į šulinį ir mirtinai peršlapo. Naktį karščiavo ir kliedėjo iki paryčių. Tegul pailsi vargšelis...
- Matote, ponia... Šiąnakt mes visi sapnavome tą patį sapną: Piliulė mus nugirdė vynu iš jūsų šulinio...
- Piliulė? Vynu? Jau šuliny pradėjo slėpti, lachūdra! - moteriškė prišoko prie šulinio ir puolė uostinėti. - Čia nieko nėra... Nieko nežinau... - nepasidavė boba. - Aš galiu paliudyti, kad mano vyras visą naktį nekilo iš lovos!
- Mes ir nesakome, kad jis, ką nors bloga... Mes tik dėl to keisto sapno...
- O kas čia tokio?
- Nieko sau - kas čia tokio! - neiškentė šventa Aldona. - Šitaip mane sapnuoti viso mietelio akivaizdoje!
- O mano Silvukas! - antrino jai Zosė. - Kaip dingo naktį vyno prisiurbęs, tai iki dabar negrįžta!

Besiklausydamas to viso šurmulio, Piliulė pasijuto kaip žmogus. O pasijutęs kaip žmogus žengė į prieangį:
- Kiek norėsiu, tiek sapnuosiu! - nupjovė sąmyšį ir vėl atsigulė lovon. 

- Piliule, palauk!..
- Išeik, Piliule!..
- Mes sutinkame derėtis!...
- Nu ir derėkitės! - apsiversdamas ant kito šono pro langą šūktelėjo Piliulė. - O aš pamiegosiu.