Lūpomis nešu iš tamsos –
tai, kas šią naktį, pravirkdė
vėjo paukštį.
Klausausi jo graudžios raudos,
o jis tūpiasi į mano delną
baukščiai.
Liejasi eilutėmis jo ašaros
apie tai, kad gaila
žydinčio rugio...
Saulėtekio gaisre išauga
ilgesys
jaunystės bučinio...