kvailutė

Ir vėl iki alpulio stuksi širdis –
tik tu, tiktai tu, mūrai krito.
Tapai mano prakeiksmu, jis pasiliks
net knygoj gyvenimo kito.

Nereikia man priesaikų, kur siela skęs –
be jų aš svaigstu ligi ryto.
Norėjau tikėt, kad ir tau be manęs
net saulei pakilus nešvito.

Žadėjai žvaigždynus nukelt iš dangaus –
aš laukiau, tikėjau... Suklydau.
Buvau tik užutekis, uostas saugus.
Eilinis... Jei ne, tu tik ištari – kitas.

Parimo prie lango naivuolė viltis,
įskaudinta melo nuvyto.
Vienintelė meilė – kvailutė, akla,
vėl lauks pasimatymo kito.