giliausi vandenys negal užgesint
stiprios kaip mirties
prisėjus metėlių laukus bei usnių
aitrus kraujo skonis lūpomis teka
tai salomės bučiuoja jonų nukirstas galvas
šoka balti balandžiai kraujo balose
balti žiedeliai vyšnių nelyg sakuros
skęsta mergaičių užausiuos
juda balta rožė sidabriniame veidrody
kai ji įeina
mėlyna pudra tviska plaukuos pabarstyta
it paklydus balandė
burkuoja svyruojamiems vėjo narcizams
skina sidabro gėles žvaigždes
neprinokusias figas kolei saulė pajuosta
jai įėjus
kentaurai pasislepia upėse
sirenos gulas po lapais miškuos
iš žalčių iššliaužia basiliskas
ir kas gimsta ryja paukščius
kol prasiskleidžia muslino užuolaidos
žalia gėlelė išdygsta po balandžių kojelėm
kaip ženklas
lūpų kaspinui atsirišti
skruostams granato puselėms ištrykšti
palikti kandimo pėdsakus
o likučius suvalgyti