Sunku būti genijumi

Genijus Aitkus išniro iš kūrybos, atitraukė sunkias užuolaidas, plačiai pravėrė langus, persisvėrė į lauką, giliai įkvėpė oro ir gavo antausį.



- Nesamonė, - pasakė Aitkus ir nuėjo į virtuvę.



Vėl išlindo pro langą ir vėl gavo antausį, nežiūrint į tai, kad gyveno palėpėje.



- Koks čia šūdas? - pasipiktino Aitkus ir nusivalė antausius.



Tada paskambino žemiau gyvenančiam kaimynui, viską jam pasakė ir paprašė, kad šis išlįstų pro langą ir pakviestų Aitkų.



Kaimynas išlindo, apsidairė ir garsiai sušuko:

- Aitkau!



Aitkus dabar jau nebuvo toks durnas ir pradžioje iškišo savo žieminę kepurę. Nieko.



- Nu va, - galvoja Aitkaus galva atsargiai lįsdama laukan ir čia pat gauna antausį, nežiūrint į tai, kad turėjo Genijaus pažymėjimą.



- Škandalas! - suklykė kaimynas.



- Šūdas čia, o ne škandalas - rusai puola. - vėl nusivalė antausį Aitkus ir vėl paniro į kūrybą.