Norėčiau...

Norėčiau, kad tu mane užkeltum
ant garbės pakylos,
juk garbė yra žmogaus potyrių viršūnėje.
Toje viršūnėje tikėjausi malonių potyrių
iš kuriančių eiliuotų minčių,
deja, mintys sudužo,
į žemę įsmego...
Išėjo ir iliuzija,
su savimi išsinešdama skambesį vargonų
ir mano paskutinę nebegyvą viltį.
Užkelk mane ant garbės pakylos,
kur stovėsiu gražiai nutapyta, be kvapo,
bet užuodžianti artėjančią mirtį.