per nerimo smėlius klampoju
pėdos panyra o į galvą pribyra
ko nenoriu matyti
iškraipyti miražai praėjusių metų
prisimerkiu kaip per audrą
nuspėjantis žaibą
medis tik šapas jam
o žmogus visiškai nieko
sulėtėju jau senai prisipildęs
vis klausiu savęs kada bus gana
virš manęs mėnuo ir žvaigždės
negirdimos
sniegenos klausosi žingsnių
ir tik mažytis voriukas
viduj plakasi bilda
kaip skardinėj dėžutėj
per ilgą laiką susicukravęs medus
kaip išgirsti kitus kai pats esi
tik nuo stalo nušokęs puodelis
šypsosi tas ir anas
kai per rudeniu degantį miestą
žmonės kaip smulkios monetos pabirs
iš savo kalėjimų
tik aš pasiliksiu