Visos vasaros išsikraustė iš proto
Po to karto kai nedrąsiai tave vadinau
Tuo kuo niekad nebūsi
Visi dangūs suskubo tepliot mus tokius
Kuriais niekad netapsim
Tad čaižė liūtim ir griaustiniais
Išdžiūvusią žemę ir girdė besotę
Niekad neužsipildisiančią spragą
Tarp mūsų Daug kas klausė ar meilė akla
Ji nepalieka nė trupinio paukščiui palesti
Neatsimenu tavojo kūno nei vingių
Nei užutekių tavo slaptų viskas kas liko
Ant pokerio stalo tai jausmas
Kelias kurio niekaip nerandu
Pareiti Taip išeinama tyliai iš proto
Vis klaidžioji mąstydamas apie savo
Klajones o vienintelis tikslas
Tai nepasiekiamas polius
ir visai nesvarbu kiek suskaičiuosi
laimingų akimirkų
jei ko nori nėra
tai jų nieks neužpildys
viskas bus nei pieva
nei švintantis rytas
tik pilkas
bet už debesies jau atsilaisvina
tai kas supinta