Jėzus buvo moteris

Paštininkas Silva niekada nelaipiojo po medžius. Nebent tik tada, kai dar nebuvo paštininkas.

Tą dieną iki vakaro neatsitiko nieko ypatinga. Paštininkas Silva, kaip visuomet, po darbo ėjo namo. Kaip visuomet, išgėręs du bokalus alaus smuklėje ir, kaip visuomet, po nosim švilpaudamas laiškininko dainelę. Priėjęs didelę liepą, kuri auga miestelio aikštės kampe, staiga sustojo. Kažkas jam pasidarė įtartina.
- Negali būti! – pusbalsiu ištarė Silva ir labai vikriai įsiropštė į medžio viršūnę.
Patogiai įsitaisė ir sušuko:
- Jėzus buvo moteris!

Netoli liepos, antrajame aukšte gyveno Aldona. Miestelio senbuviai ją vadino šventa. Sklido kalbos, kad ji per visą savo gyvenimą nepažino vyro. Šventa Aldona tuo metu virtuvėje vartė blynus, kai pro atvirą langą įskrido:
- Jėzus buvo moteris!
Aldona pasikrapštė ausį, išlindo pro langą – aikštėje nė gyvos dvasios. Persižegnojo, grįžo prie keptuvės ir apvertė blynus.
- Jėzus buvo moteris!
- Marija švenčiausioji! – vėl persižegnojo Aldona ir vėl išlindo pro langą.
Nieko.
- Ku – kū! – tiesiai iš medžio.
- Kas čia? – net nepakėlus galvos baugščiai paklausė moteriškė.
- Tai aš – Silva.
- Šventasis Silvestras? – Aldona tikėjosi išvysti ką nors švytinčio.
- Ne... Paštininkas Silva.
- Va, Jėzau!
- Jėzus buvo moteris!
Išpūtus akis moteriškė griuvo pro duris ir ėmė belstis į kaimynę.
- Girdėjai?
- Ne, - kraipė galvą šioji.
- Girdėjai, ką tas Silva iš pašto šneka? Atsidaryk langą... jis medyje... sako, kad Jėzus buvo moteris...
- Negali būti!..
Moteriškės nubėgo prie lango, o ten Silva visa gerkle:
- Jėzus buvo moteris!
- Kas dabar bus? – susigūžė abi.
- Gal, sakau, pensijas pakels?

Tuo tarpu aplink liepą ėmė rinktis interesantai. Kas čia rėkauja?.. kokia moteris?.. Silva?.. tas iš pašto?... jis ką – moteris?.. ne... moteris – Jėzus... reikia iškviesti policininką...

O pareigūnas Kuliešius jau atrėmė dviratį į namo sieną ir pasitaisęs mundurą tvirtai žingsniavo kampinės liepos link.
- Kantrybės!.. Tuoj viską išsiaiškinsim!..
- Jėzus buvo moteris!
Pareigūnas net pritūpė:
- Kas čia?
- Taigi tas paštininkas!.. Silva!..
Pareigūnas pakėlė galvą į dangų:
- Silva? Ten – tu?
- Aha.
- O čia aš – pareigūnas Kuliešius. Ką veiki?
- Sakau, kad Jėzus buvo moteris.
- Ar turi įrodymų?
- Ne.
- Tuomet lipk žemėn!
- Nelipsiu.
- Kodėl?
- Todėl, kad Jėzus buvo moteris.
- Bet argi dėl to reikia trikdyti viešąją rimtį?
- Nežinau.
- Matai! Pats nežinai, ko rėkauji – nulipk!
- Tu mane į daboklę uždarysi.
- Neuždarysiu! Kaip dievą myliu!
- Myli?
- Žinoma... – susimąstė pareigūnas. – O tu?
- Aš irgi. Dėl to ir sėdžiu medyje. Girdite? Jėzus buvo moteris!

Kuliešius buvo patyręs pareigūnas ir suprato, kad Silvos motyvai stiprūs.
- Reikėtų pakviesti jo šeimos narius, - garsiai ėmė mąstyti pareigūnas. – Taip pat pašto viršininką, gal būt merą. Ką čia dar?
- Kunigą.
Visi atsisuko į antrojo aukšto langus. Viename jų stovėjo šventa Aldona.
- Būtinai reikia pakviesti kunigą.

Aldona visą gyvenimą dainavo bažnytiniame chore, o pastaruosius dvylika metų vadovavo vietiniam davatkų klubui. Ji žinojo, ką sako.
- Taip. Galima ir kunigą, - sutiko pareigūnas. – Silva! Mes tau iškviesime kunigą.
- Kvieskite, bet Jėzus vis tiek buvo moteris.
- Tada ir išsiaiškinsime.

Po miestelį pasklido šaukliai, o likusieji prie liepos ėmė diskutuoti. Vieni tvirtino, kad paštininkas išprotėjo, kiti jį gynė. Treti įtarė Silvą turint ypatingų reikalavimų pašto, o gal būt net viso miestelio valdžiai. Atsirado netgi mačiusių Silvą keistai ir paslaptingai besišypsant. Pareigūnas Kuliešius į miestelėnų batalijas nelindo – jis savo darbą išmanė gerai.

Pirmoji prie medžio atbėgo vienmarškinė Silvos žmona Zosytė. Ji apsikabino liepos kamimeną ir ėmė raudoti:
- Silvestrėli mieliausias!.. Silvestrėli tu mano-o-o!.. Kodėl į tą medį įlipai!?..
- Nesisielok taip, motin.. – irgi susigraudino Silva. – Išlipsiu… kažkada…
- Man dabar reikia!
- Yra svarbesnių dalykų. Girdite? Jėzus buvo moteris!
Zosė akimirksniu nustojo raudoti:
- Ką! Bobą susiradai? Paškustva tu senas! O namuose laukia keturi vaikai!
- Ne apie bobas jis, - mėgino įsiterpti pareigūnas.
- Tada išimk jį iš medžio, jeigu jau toks policininkas! Pasikarsiu!
- Nereikia, motin.
- Tada nulipk!
- Ai, pasėdėsiu dar, anava – klebonėlis ateina.
- Viskas Dievo valioje, vaikai mano.
- Jėzus buvo moteris!
- Kiekvienas mes savaip mylim Aukščiausiąjį. O ir jis mus globoja tokius, kokie esame.
- Jeigu globoja, tai kodėl mano Silvą į medį įvarė?
- Viešpaties keliai nežinomi.
- Atrodo, kad jis turi kažkokių religinių motyvų, - pastebėjo pareigūnas Kuliešius.
- Silva! – klebonas kreipėsi oficialiai. – Ar turi ką nors prieš bažnyčios mokymą?
- Nieko...
Ir iš kur gi?
- Klebonėli, negalvokite nieko bloga, - atsiprašė į jokią religinę doktriną anksčiau nesigilinęs Silva, - bet man taip reikia... man labai reikia žinoti, kad Jėzus buvo moteris...
- Ar tau manęs maža?
- Užtenka, bet Jėzaus irgi reikia.
- O, nelaimingi mūsų vaikai!..
- Nurimk, moterie. Kalbėk, Silva. Mes tavęs klausome.
- Suprantat, klebonėli, Jėzų aš myliu. Garbės žodis! Man taip gražu bažnyčioje... taip prasminga... visur žvakės... iškilminga... Jėzus kenčiančiu veidu... Ir kaip pagalvoji, kad galėjo pasakyti tik vieną žodį – ir gyventų sau, ir nekentėtų... Bet juk už mus. Juk už mane! Kaip gali po to jo nemylėti?.. – paštininkas susigraudino nejuokais.
- Tęsk, Silva, tęsk.
- O iš kitos gi pusės... Kai pagalvoju, kad jis buvo vyras – man kažkas darosi. Aš negaliu taip... Moterį – galiu, tarkim Zosytę, bet vyrą... Kaip? Štai, pavyzdžiui, pašto viršininko aš nemyliu. Neįsižeiskite pone, bet aš jūsų bijau. Jus, klebonėli, gerbiu. Pareigūno Kuliešiaus – klausau, miesto mero – klausausi. Kartais renku.
- Silva! – neiškentė pareigūnas. – Nepolitikuok! Sakyk ko nori, o tai nupjausiu medį!
- Taip, Silva, - sutiko klebonas. - Mes supratome tavo problemą. Kaip ją būtų galima išspręsti?
- Man užtektų...
Paštininkas susimąstė, ko jam užtektų. Minia susikaupusi laukė. Zosytė išsižiojo. Aldona persižegnojo, o ką tik atvykę miestelio meras su pašto viršininku, net nedrįso pasiteirauti, kas čia vyksta.
- ... jeigu jūs patvirtintumėte, kad Jėzus buvo moteris.
- Kas „patvirtintumėt“?
- Jūs, klebonėli... Ir jūs, pašto viršininke... Ir miesto meras, ir pareigūnas Kuliešius, ir šventa Aldona.
- Hm-m-m-m-m-m... Reikia pasitarti.
Garbingiausi miestelio asmenys susirinko pas šventą Aldoną ir tarėsi ten lygiai keturiasdešimt tris minutes. Pirmas išėjo Kuliešius. Jis įlipo į medį, padavė Silvai voką ir piktai tarė:
- Štai Silva. Bet žiūrėk, - kad būtų paskutinis kartas.

Paštininkas perskaitė:
„Jėzus buvo moteris.
Pasirašo: klebonas, miestelio meras, pašto viršininkas, pareigūnas Kuliešius ir šventa Aldona“.